Kai valdantiesiems pavyks atimti Lukiškių aikštę iš Vilniaus savivaldybės ir perduoti ją valdyti, anot to paties apžvalgininko, žemės ūkio bendrove paverstam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC), galima pagalvoti apie platesnius dirvonus.
LGGRTC darbuotojai, gavę Lukiškių aikštę, turėtų kur pašeimininkauti, gal net prie mažų algų šį tą prisidurti. Nors ką ten mažos, jeigu generalinis direktorius, neatskaičius mokesčių, uždirba 3650, o padalinio vadovas – 1725 eurus.
Palikime ramybėje Lukiškes ir LGGRTC, nes Vilniuje daug kitų aikščių. Štai erdvė prie Žemės ūkio ministerijos jau beveik po šios įstaigos sparneliu – lieka tik įteisinti. Čia seniai vyksta ūkininkų turgeliai, mugės, kvepia obuoliais ir lašiniais taip, kad net kaimynystėje esančiame Operos ir baleto teatre užuodžia. Atiduokime aikštę žemdirbiams visiems laikams, po paraliais.
Arba Vašingtono aikštė netoli Užsienio reikalų ministerijos. Tegu ima, juk net ir pavadinimo keisti nereikėtų.
Pieva ir sporto aikštynai prie Baltojo tilto, aišku, turėtų atitekti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, V.Kudirkos aikštė – šalia esančiai Vyriausybei, o Žemaitės skveras – Kultūros ministerijai.
Nepriklausomybės aikštę turėtų priglobti Seimas, o tos pačios Vilniaus savivaldybės žemėmis užverstą fontaną reikėtų paskirti valdančiosios partijos priežiūrai. Iš karto matytume, kas dauguma.
Valstiečiai gal spėtų žieminius rapsus pasėti, jeigu kada nusišypsotų sėkmė, socialdemokratai rožyną įveistų.
Keistas sumanymas išdalyti viešąsias erdves ministerijoms?
Galbūt, bet kitos išeities nėra. Antraip padūkusi Vilniaus savivaldybė kitąmet paplūdimį nuogaliams po Seimo ar kurios nors ministerijos langais įrengs.
