Legenda apie Juodojoje jūroje žirgus girdžiusį Didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą per amžius sklandė iš lūpų į lūpas, tačiau niekas iš tikro nežinojo, ar tai nėra tik mitas.
Prieš dešimt metų šie lietuviai raiteliai atsakė į esminį klausimą: ar žirgai apskritai gali gerti sūrų jūros vandenį? 2000 kilometrų nuo Lietuvos – Očakive Ukrainoje – šių ištvermingų lietuvių žemaitukai drąsiai nėrė į Juodosios jūros bangas ir godžiai gėrė jos vandenį.
Iki tikslo lietuviai ir jų žemaitukai risnojo 38 dienas – žvyrkeliais, laukais, paplentėmis ir net automobilių gausiomis miestų ir miestelių gatvėmis. Jie miegojo palapinėse, jų dušas buvo ledinio vandens kibiras, jie klampojo po purvynus, šalo, prakaitavo kaitrioje saulėje, o žirgus ir pakeliui prie jų prisidėjusį šunį Alšį mylėjo labiau nei patys save.
Emocijų tame žygyje buvo daug ir įvairių: nuo svaiginančių linksmybių, kai juoku pratrūkdavai vien pažvelgęs į kieno nors surukusį veidą, iki nervingo rymojimo atskirai nuo visų, nes imdavo erzinti kiekvienas žodis.
Tada dar būdavo žirgai – raumeningi keturkojai didžiulėmis liūdnomis akimis. Nemokantys kalbėti, bet sugebantys nuraminti. Tas jų nesuvaidintas meilumas, kai iš rankos kramsnodavo obuolį ar duonos žiauberę, prisiliesdavo lūpomis, priglausdavo galvą prie krūtinės ar dėkingai prunkštelėdavo, ramino labiau nei spoksojimas į tolumas.
Buvo didžiausia žemyno valstybė
Vytautas Didysis žemaituku dažnai išjodavo inspektuoti savo valdų, o jo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) driekėsi per dabartines Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą ir buvo didžiausia Europos valstybė.
Prabėgo dešimt metų nuo tos dienos, kai Očakive lietuviai raiteliai rado atsakymą, ar žirgas geria jūros vandenį. Tad prisimindami šią įspūdingą kelionę žygeiviai vėl susirinko Norviliškių pilyje, kuri 2009-aisiais buvo paskutinė jų būstinė Lietuvoje.
Kaip ir tada, taip ir dabar, kai kurie raiteliai Norviliškes pasiekė balne, o juos atlydėjo ir karietas važnyčiojantys žirgų mylėtojai.
Tapo rimtu žirgininku
„2000 km istorijos“ pavadintas žygis pakeitė daugelio žygeivių gyvenimą ir pasaulėžiūrą.
Barzdotas kernaviškis 63-ejų Česlovas Marcinauskas prieš dešimtmetį menkai žinojo apie žemaitukus, o dabar jo ūkyje prie Kernavės – 11 šios veislės žirgų.
„Tas žygis pakeitė mano gyvenimą į gerąją pusę, nes susiradau daug gerų draugų, susibičiuliavau su dzūkais, įstojau į itin stiprų Lazdijų žirgininkų klubą, dabar važinėjame į varžybas, rengiame žygius žirgais. Iki tol buvau tik pradedantis žirgininkas, o po to žygio išvysčiau šį verslą, pasistačiau namą, arklides, tais dabar turiu žirgyną, kuriame iš viso – 15 žirgų.
Be to, jodamas Juodosios jūros link išsprendžiau sveikatos bėdas. Labai kankinausi dėl nugaros, dėl radikulito. Buvau kone neįgalus. Jodamas sutvirtėjau, tad jaučiuosi žymiai geriau“, – teigė Č.Marcinauskas.
Jo Žyga buvo viena iš dviejų žemaitukų, Juodąją jūrą tąsyk pasiekusių vien savo kojomis. Iš mirties nagų ištraukta kumelė – Česlovas ją įsigijo iš skerdyklos Italijoje – žygyje aikštijosi balnojama, bet ištvermingai bėgo visą kelią.
Antrasis vien savo kojomis iki Očakivo atbėgęs buvo Kaktusas – vienintelis eržilas žirgų būryje.
Sulaukusi 20 metų Žyga šią vasarą nugaišo dėl inkstų ligos. „Vežiojau ją pas veterinarus Kaune, bet taip ir nepavyko nieko padaryti“, – ištikimos palydovės gaili Č.Marcinauskas.
Pradėjo rašyti knygas
Kitas kelionės „2000 km istorijos“ dalyvis, vilnietis bendrovės vadovas 60 metų Gintaras Kaltenis prisiminęs juokėsi, kad prieš dešimtmetį stovėjo ant vidutinio amžiaus krizės slenksčio. Jam viskas buvo nusibodę, tad 50-mečio proga, paskatintas dukterų, ryžosi leistis į žygį žirgais, nors pats nejodinėjo jau kone tris dešimtmečius.
„Jaunystėje buvau Lietuvos čempionas, net sporto meistras, tačiau vėliau beveik nejodinėjau. Kai bičiulis Vaidotas Ruibys pasiūlė joti iki Juodosios jūros, pamaniau, kad tai pokštas. „Gerai“, – pasakiau, o paskui paaiškėjo, kad tai visai ne pokštas.
Gyvenimas tada buvo pabodęs – nieko nauja, jokių nuotykių, bet iš pradžių buvo baugu. Mąsčiau, kad turiu bendrovę, esu atsakingas už jos darbuotojus, o išvykti 40 dienų nėra taip paprasta. Bet dukterys įkalbėjo, pažadėjusios prižiūrėti verslą. Išjojau neramia širdimi, bet, kai grįžau, įmonė dirbo dar geriau nei anksčiau“, – pasakojo G.Kaltenis.
Pirmosios žygio dienos jam buvo skausmingos – pritrynė pūslių ir ant šlaunų, ir ant sėdmenų, mat kasdien be pertraukų apie pusę paros praleisdavo balne. Bet vėliau organizmas priprato prie išmėginimų, tad tapo lengviau.
Gintaras tapo žygio „2000 km istorijos“ metraštininku. Apie šią kelionę jis parašė knygą. Vėliau išleido dar dvi apie kitus žygius žemaitukais. 2011 metais žygeiviai įveikė valdovų Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės kelią iš Vilniaus į Krokuvą. O dar po kelerių metų – senąjį pašto kelią Sankt Peterburgas-Kaunas-Varšuva.
„Žygis iki Juodosios jūros tapo įkvėpimu rašyti knygas. Dabar daugiausia rašau vaikams. Išleidau ir knygą apie garsųjį šunį Alšį. Kadangi Alšis buvo nepaprastas šuo, tai ir knyga nepaprasta – su joje integruotais filmukais apie šį mūsų pakeleivį“, – pasakojo G.Kaltenis.
Alšis buvo vadinamas garsiausiu Lietuvos šunimi. Rausvaplaukis mišrūnas prie žygeivių prisidėjo Baltarusijoje. Po Alšėnų pilies griuvėsius klaidžiojęs šuo savanoriškai pasirinko žirgų draugiją ir su jais pasiekė Juodąją jūrą, o sulaukęs dokumentų, atkeliavo į Lietuvą.
Alšis buvo išskirtinis. Jis nieko neerzino, nekrėsdavo eibių. Jis visus mylėjo ir visi mylėjo jį. Visi žygeiviai – ir raiteliai, ir lydinčioji komanda – gyvūnus itin mylėjo, bet Alšį mylėjo kažkaip išskirtinai.
Ištikimasis žygeivių palydovas prieš kelerius metus atsisveikino su šiuo pasauliu. Alšį pasiglemžė vėžys.
Dabar G.Kaltenis su „2000 km istorijos“ žygio sumanytoju Giedriumi Klimkevičiumi svarsto Pakruojo dvare pastatyti paminklą Alšiui ir žemaitukui.
Populiarino seniausią veislę
Nors istorinio žygio Vytauto Didžiojo keliais pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, ar galėjo iškiliojo kunigaikščio žirgas gerti sūrų jūros vandenį, ne ką mažiau svarbi buvo kita priežastis – populiarinti seniausios lietuviškos veislės žirgus žemaitukus.
Prieš 10 metų jų buvo vos 400. Palyginti daug, jei tikėsime istorija, kad pokariu, pasitraukus vokiečiams, buvo likęs vos vienas eržilas ir trys kumelės. Bet skausmingai mažai, vertinant pasauliniu mastu.
Žemaitukams – seniausios lietuviškos veislės žirgams – gresia išnykti, nors žygyje prie Juodosios jūros jie įrodė, kad yra ne tik ištvermingi, bet ir gero būdo, nereiklūs, lengvai prisitaikantys prie bet kokių sąlygų. Per dešimt metų žemaitukų skaičius Lietuvoje padidėjo dvigubai ir dabar oficialiai jų yra 814.
Žygyje dalyvavę žirgai, kaip ir žmonės, buvo skirtingo charakterio, temperamento, išvaizdos. Bet visus žemaitukus vienijo bendri bruožai: ištvermė, fizinė jėga, vidinė ramybė. Žygyje jie įrodė esantys paklusnūs, ramūs, draugiški, nebaugštūs, atkaklūs.
Žemaitukai, tarsi užsistovėję ganyklose, nuo pat pirmųjų kelio metrų lėkė it pašėlę – žygio pradžioje į stovyklą raiteliai grįždavo labiau pavargę ne nuo paties jojimo, o nuo to, kad nuolat turėjo tramdyti lekiančius žirgus.
Visus vienijo idėja
Iš Senųjų Trakų – numanomos Vytauto Didžiojo gimtinės – prieš dešimtmetį išjojo dešimtyje: aštuoni vyrai ir dvi moterys. Drobiniais, Viduramžius, rodos, menančiais drabužiais vilkintys raiteliai susirinko iš skirtingų Lietuvos vietų. Jie patys buvo skirtingi. Amžiumi, pasaulėžiūra, išsilavinimu. Bet visus vienijo tikslas balne pasiekti Juodąją jūrą.
Drauge – ir pažiūrėti, kas liko iš buvusios LDK didybės, aplankant jos pilis Baltarusijoje ir Ukrainoje, bei kitas mūsų šalies istorijai reikšmingas vietas.
Mums būtinos legendos. Kad galėtume jomis tikėti arba jas neigti. Legenda apie sūrų jūros vandenį gėrusį žemaituką – viena tokių.
