Akivaizdu, kad, nepaisant net iki keturių dienų ištęsto išankstinio balsavimo, koronaviruso pandemija nulėmė, kad rinkėjų aktyvumas (per 47 proc.) buvo keliais procentais mažesnis nei 2016 m.
Šiokiomis tokiomis staigmenomis tapo tai, jog 5 proc. balsų barjero neperkopė Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga bei „Laisvė ir teisingumas“. Šios abi politinės jėgos rinkėjams turbūt pasirodė pernelyg išsikvėpusios, todėl pirmajai nepadėjo nei menkas aktyvumas, nei vadinamasis administracinis resursas Vilniaus krašte, o antrajai – liaupsinta patirtis.
Taigi iš esmės tuos pačius rinkėjus, kurie ateina prie balsadėžių visada, dalijosi konservatoriai, Darbo partija, Liberalų sąjūdis, Laisvės partija, socialdemokratai ir valstiečiai.
Kaip ir buvo prognozuojama, išryškėjo du pagrindiniai galios centrai – centro dešinės ir centro kairės.
Dešinėje dominuoja konservatoriai, kurie daugiamandatėje apygardoje pelnė daugiausia mandatų ir pretenduoja tapti didžiausia frakcija Seime.
Žvelgiant į jų pasirodymo absoliučius skaičius ir lyginant juos su 2016 m. rezultatais, konservatorių pažanga gana sąlygiška.
Prieš ketverius metus juos daugiamandatėje apygardoje parėmė 276 tūkst. rinkėjų, o dabar – 289 tūkst. Taigi labiausiai konservatoriams padėjo menkas aktyvumas ir pasklidę konkurentų balsai.
Liberalų sąjūdis taip ir nesugebėjo atsigauti po 2016 m. rinkimų išvakarėse sukrėtusio galimos korupcijos skandalo. Tą rudenį už liberalus daugiamandatėje apygardoje balsavo 115 tūkst. rinkėjų, šiemet – 79 tūkst., o šios partijos atstovai į antrąjį turą išėjo vos keliose vienmandatėse apygardose.
Pagrindinė nuosmukio priežastis – vidaus rietenų įkarštyje atskilusi grupė, kuri įkūrė Laisvės partiją, o ši daugiamandatėje apygardoje surinko net 105 tūkst. balsų. Greičiausiai būtent ją palaikė dauguma tų rinkėjų, kurie visuomet norėjo balsuoti ir balsavo už liberalus ir kuriuos buvo išblaškęs 2016 m. skandalas.
Kad ir kaip būtų, žvelgiant į antrąjį Seimo rinkimų turą viso šio centro dešinės triumvirato perspektyvos atrodo daug šviesiau nei rinkimų išvakarėse.
Konservatoriams anksčiau žadėti 40–45 mandatai gali pavirsti net visais 50 ar net daugiau. Būtent Tėvynės sąjungos kandidatų yra daugiausia antrajame rinkimų ture.
Pridėjus maždaug po dešimtį Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos būsimų mandatų, gali išsipildyti rožinė dešiniųjų svajonė suformuoti būtent šių trijų jėgų valdančiąją koaliciją.
Galbūt nereikėtų nurašyti ir kol kas antroje vietoje esančios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Po pirmojo turo jie netoli lyderių, be to, valdančiuosius gali paremti Darbo partija ir socialdemokratai.
Daugelyje vienmandačių apygardų – net 26 – antrajame ture konservatorių kandidatai susigrums su valstiečiais.
2016 m. būtent šios dvikovos ir lėmė triuškinamą valstiečių pergalę, kai pirmajame ture jie su konservatoriai taip pat, galima sakyti, žengė koja kojon. Daugelis rinkėjų vienijosi aplink valstiečius ne tik dėl to, kad juos viliojo ši esą nauja jėga, bet ir dėl to, jog jie buvo prieš konservatorius.
Bet šiemet konservatorių praeities nuodėmės jau pamirštos ir jie yra ant bangos, o valstiečiai patiria nuosmukį.
Per ketverius metus daugiamandatėje apygardoje valdantieji neteko daugiau nei 70 tūkst. rinkėjų. Jų rėmėjų nuo 276 tūkst. sumažėjo iki 204 tūkstančių.
Po antrojo turo valstiečiai gali tikėtis prie dabar turimų 16 mandatų pridėti dar maždaug tiek pat ir Seime turėti tiek vietų, kiek ir buvo prognozuojama.
Užtat kiek netikėtai nykiai pasirodė socialdemokratai, po pirmojo turo atsidūrę tik ketvirtojoje vietoje ir nesugebėję mesti rimtesnio iššūkio nei valstiečiams, nei juolab konservatoriams. Kairieji į priekį praleido ir Darbo partiją.
2016 m. tuomet dar vieninga Socialdemokratų partija, net ir pralaimėdama rinkimus, daugiamandatėje apygardoje surinko 183 tūkst. rinkėjų balsų. Šiemet socialdemokratai sulaukė tik 108 tūkst. rinkėjų paramos, o nuo jų atskilę ir už Seimo borto liekantys „socialdarbiečiai“ – vos 37 tūkst.
Žemėlapis sukurtas Vyriausiosios rinkimų komisijos užsakymu.
Galima daryti išvadą: akivaizdu, kad nei vis dar silpnokai atrodantis G.Paluckas, nei socialdemokratų akcentuota jų vertybinė programa ar komandinis darbas neįtikino tų galimų jų rėmėjų, kurie vis dėlto liko pas valstiečius ar nubėgo pas nepakeičiamąjį Darbo partijos patriarchą V.Uspaskichą.
Žinoma, tuo atveju, jei valstiečiai, „darbiečiai“ ir socialdemokratai antrajame rinkimų ture pasirodytų stebuklingai gerai, o po to dar prie jų prisijungtų pavieniai politikai, kurie atstovauja kitoms, į Seimą nepatenkančiomis partijoms, šis triumviratas taip pat galėtų tikėtis gerokai daugiau nei pusšimčio mandatų.
Tačiau gali būti ir taip, kad antrajame ture nei centro dešinė, nei centro kairė neįgaus ryškesnės persvaros ir abiem stovykloms gali pritrūkti mandatų iki tvirtos Seimo daugumos.
