Bet kokiu atveju turėsime arba centro-dešinės, arba centro-kairės koaliciją. Tokios prognozės jau antrą savaitę sklando Lietuvos viešojoje erdvėje.
Vis tik politikos ekspertai atkreipė dėmesį, kad ne viskas taip paprasta: tiek tarp dešiniosioms, tiek tarp kairiosioms politinėms jėgoms priskiriamų partijų Lietuvoje rikiuojasi visa eilė skirtumų ir neatitikimų.
Tradicinė samprata – nebeveikia
„Lietuvoje jau susiformavusi tokia politinė tradicija, kad ryškių ideologijų kaip ir nėra, daugelis partijų balansuoja tarp centro ir tarp dešinės bei kairės populiariausių idėjų. Kartais balansuojama ir ties populizmo klausimu“, – taip ideologinį būvį apibūdino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas dr. Mindaugas Norkevičius.
Kad terminai „kairė“ ir „dešinė“ yra labai platūs apibendrinimai, po kuriais Lietuvoje galima daug ką pakišti, sutiko ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas, politologas Kęstutis Girnius. Pasak jo, „kuo daugiau yra didesnių politinių partijų, tuo labiau jos aprėpia įvairių požiūrių žmones“.
Tuo tarpu Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, politologas Vytautas Dumbliauskas pabrėžė, kad, politikoje kalbėdami „kairės“ ir „dešinės“ kategorijomis, turime suvokti, kad šios sąvokos reiškia ką kitą, nei reiškė prieš kelias dešimtis metų.
„Lietuvoje partijos taikosi į „catch all“ (į kuo platesnę rinkėjų auditoriją nusitaikiusių – aut. past.) partijų tipažą. Nei viena partija negali remtis viena socialine grupe, nes remdamasi kažkuria konkrečia socialine grupe, partija tiesiog iškristų iš politinio žaidimo.
Be to, politikos sociologai kalba, kad XIX-XX a. dominavusi kairės ir dešinės samprata griūva. Visuomenės keičiasi – vieniems labiau rūpi pažanga, kitiems – tradicijų saugojimas. Pasikeitė visuomenės sąranga, neliko vadinamosios darbininkų klasės. Tai atsispindi ir partijų laikysenoje“, – teigė MRU docentas V.Dumbliauskas.
Vadovaujasi panašumo principu
Politologai sutiko, kad „dešinės“ ar „kairės“ etikėtės neretai yra klijuojamos partijoms su gana ryškiai išsiskiriančiais požiūriais. Pavyzdžiui, pagal vertybines nuostatas partija gali būti dešinioji, o pagal ekonomines – kairioji ir atvirkščiai.
„Laisvės partija, vertybine prasme, tvirtai stovi kairėje pusėje dėl homoseksualų santuokų, abortų, mažumų teisių. Bet ūkio politikos kontekste ji yra dešinioji partija“, - praktinius pavyzdžius pateikė politologas K.Girnius.
Jam antrino ir kolega iš MRU. „Laisvės partija neretai vadinama leftistine, kairiąja partija, tai matoma kultūrinėje ir socialinėje sferoje. Ekonomikoje ji yra liberali, net griežtai liberali – verslui reikia leisti užsidirbti ir iš to laimės visi, kurie aptarnauja verslą. Jie už kuo mažesnį valstybės kišimąsi. Toks požiūris į ekonomiką sutampa su, tarkime, konservatorių ekonomine pozicija.
Valstiečiai irgi atspindi situaciją, kai tas kairumas ir dešinumas darosi kitoks“, – nurodė politologas V.Dumbliauskas.
LVŽS poziciją plačiau apibrėžė dr. M.Norkevičius. „Valstiečiai yra centro partija. Ši politinė partija apjungia krikdemiškąsias vertybes iš dešinės ir socialinę pusę iš kairės bei iškelia, jų vertinimu, opiausius dalykus, kai kuriais atvejais virstančius net ir populizmu“, – sakė M.Norkevičius.
„Jei žiūrėtume į šeimos vertybes, tarkime, Gintauto Palucko socialdemokratai būtų linkę palankiau žiūrėti į mažumų teises, homoseksualių asmenų partnerystę nei valstiečiai, vedini Ramūno Karbauskio.
O konservatorių partijos viduje yra du flangai: krikdemai pasisako už šeimos vertybes, už tradicines vertybes, tačiau yra kitas flangas, kuriame stovi Gabrielius Landsbergis, Ingrida Šimonytė, kurie neprieštarautų homoseksualų santuokoms“, – vertybines skirtis tarp partijų ir partijose įvardijo K.Girnius.
Paklausus, kaip tokiame kontekste vyksta politinių partnerių paieškos tarp partijų, politologas paaiškino, kad politikai vadovaujasi panašumo ir skirtingumo principu.
„Partija turi pažiūrėti, kiek sąlyčio taškų ji turi su kita partija. Laisvės partijos atveju jei vertybės ir išsiskiria, ūkio politika ir požiūris į Rusiją sutampa labiau su konservatoriais. Su valstiečiais jie turi mažiau bendro, nes skiriasi ir ūkio politika, ir vertybinė politika“, – sakė VU TSPMI docentas K.Girnius.
Valdžia svarbiau nei idėjos
Kodėl partijos jungiasi į koalicijas su tomis politinėmis jėgomis, kurias skiria vertybinės nuostatos? Politologai patikino, kad, siekiant valdžios, ryškiai veikia pragmatiniai aspektai.
„Laisvės partijos pavyzdys parodo, kad tai yra nauja politinė partija, todėl ji nėra plačiai susiformavusi įsitikinimų ir nuostatų prasme. Tokį statusą turinčiai partijai pravartu išlaikyti balansą tarp idėjų ir tarp ideologijų. Todėl Laisvės partijos balansavimas suvokiamas dėl jų pragmatinės pusės“, – kalbėjo VDU politologas dr. M.Norkevičius.
„Tikslas yra valdžia. Be valdžios partija yra niekas. Politikai, visų pirma, turi interesus ir jei jie nori valdžios, vertybės gali būti padėtos į šalį“, – apibendrino doc. V.Dumbliauskas.
