Matyt, jam padarė įspūdį trys moterys lyderės, politikės, užgožusios vyrus, – simboliškai būtų galima sakyti, kad tris muškietininkus sutriuškino trys laumės iš „Makbeto“.
Tiesa, tai ne naujiena, turėjome prezidentę moterį. O gal ji nebuvo suvokiama kaip „tikra“ moteris? Gal kaip katalikų kunigas – vyras su suknele? Moteris su vyro kelnėmis?
Kita vertus, juk dabartinis prezidentas irgi šiek tiek moteriškas. Jo vizija – gerovės valstybė – nereali, skamba kaip tobula santuoka, ideali šeima, o vyrai apie tokius dalykus nekalba, tai mergaičių ir namų šeimininkių pokalbių objektas. Taigi moterų valdžia gerai ar nelabai?
Paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje amerikietė sociologė Deborah Tannen parašė knygą „Tu paprasčiausiai manęs nesupranti“ („You just don‘t understand“), kurioje išdėstyta teorija, kad vyrai ir moterys kalba skirtingomis tarmėmis, tai yra egzistuoja tarsi genderlektai. Žodynas panašus, bet kalbos vartosena skiriasi.
Esą moterys mato pasaulį kaip bendriją, kur reikia suartėti, užmegzti santykius, pelnyti pašnekovo palankumą, jam pritarti.
Vyrai pasaulį mato hierarchiškai, jie nuolatos kovoja dėl geresnės vietos, todėl jų bendravimas – konkurencija ir įspūdžio kūrimas.
Moterų intymus bendravimo stilius pritaikytas privačiam gyvenimui, vyrų konkurencinis stilius – viešajam.
Jeigu manysime, kad ši teorija teisinga, moterų valdoma valstybė turėtų keistis, galėtų atsirasti daugiau dialogo, dėmesio santykių užmezgimui, o ne konkurencijai, kitaip tariant, viešoji erdvė turėtų tapti intymesnė. Nuo seno moterys civilizuoja pasaulį, o vyrai, mosuodami savo identitetais, jį griauna.
Kita vertus, jeigu atidžiau įsižiūrėsime į mūsų politikos lyderes moteris – jos šiek tiek vyriškos, jos klausosi „AC/DC“, jos mušasi, jos neieško žodžio kišenėje ir apskritai nemoteriškai įžūlios ir agresyvios. Įtariu, kad tokią nešvankybę kaip paplūdimys miesto aikštėje sugalvojo moters, ne vyro protas (intymios erdvės įsiveržimas į viešąją erdvę!). Be to, moteriškumo ir vyriškumo sąvokos taip pat kinta. Anksčiau vyras, pavadintas moterišku, įsižeisdavo, dabar įsižeidžia moteris, pavadinta moteriška.
Minėtosios intymioji ir viešoji erdvės (tai yra vyrų ir moterų vaidmenys) Vakarų pasaulyje jau senokai susimaišė (spėjama apytikslė data – 1968 metų studentų revoliucija), Lietuvoje šis procesas, kaip ir daugelis kitų, vėluoja.
XX amžiaus pabaigoje viešnia iš JAV piktinosi, kad LT automobilius vairuoja tik vyrai. Taip ir buvo, bet ne tik dėl lytinės diskriminacijos, dėl tradicijos, kurioje mechanizmų, technikos pasaulis priklausė vyrų genčiai. Jeigu šeima ir turėjo automobilį, jį vairavo vyras. Sovietų Sąjungoje lyčių lygybė buvo formali.
Lietuvos moteris išlaisvino Sąjūdis ir kapitalizmas. Na, ir demokratija, bet ekonomika kur kas labiau. Ir dabar, kai, pavyzdžiui, political correctness bandoma tiesiogiai ir greitai perkelti iš Vakarų į vietinę dirvą, kyla pasipriešinimas, baimės dėl grėsmės „vertybėms“, nes patirties negalima pasiskolinti, patirtį galima tik įgyti.
Panašiai ir su kalbomis, kad moterų politikoje per mažai. Reikia laiko, kad pasikeistų tradicija, požiūris, visuomenės kultūriniai įpročiai, visa tai nesukuriama per metus ar dvejus. Dažnai ir moterys nesusikalba su vyrais ne dėl esminių skirtumų, o dėl kultūros tradicijos, ką mums paliko mūsų protėviai, kokius primetė vyrų ir moterų vaidmenis.
Jeigu galvotume apie politiką kaip apie lyčių kovos areną, į galvą ateina katalikų kunigo įvaizdis ir celibatas. Pagal vokiečių rašytojo Dietricho Schwanitzo apibūdinimą, tai vyras su suknele, vyras, kuris laikosi skaistybės įžadų, kad nesusietų, neįsipareigotų, neužmegztų intymių santykių su vienu asmeniu, kad būtų atidus ir ištikimas grupei, kitaip sakant, visiems.
Kadangi mūsų politikai atsiduoda bet kam ir bet kaip vos tik pasitaikius progai, apie politinį celibatą kalbėti nėra prasmės.
Nežinau, kas mūsų laukia valdant moterims, bet galutinė jų pergalė viešajame gyvenime bus tuomet, kai moteris taps Romos katalikų bažnyčios galva – popiežiumi.
