Kai kurios scenos primena ištraukas iš būsimos premjerės Ingridos Šimonytės mėgstamų „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“, kai kalėjimo prižiūrėtojas, gavęs pylos nuo viršininko, išėjęs į koridorių spiria kaliniui, plaunančiam grindis.
Antai prezidentas Gitanas Nausėda, iki rinkimų apie valstiečių karą su virusu kalbėjęs ir veikiau teigiamai, ir veikiau neigiamai, ir tylėjęs, po Naisių žlugimo užsirūstino ne juokais, o sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą net pavadino ne į darbą, o į konfliktus linkusia kontroversiška asmenybe, dėl kurios kaltės Lietuva dabar moka žmonių gyvybėmis.
Tokią prezidento rūstybę sukėlė A.Verygos kritika G.Nausėdos užmojams suburti specialią medicinos išminčių tarybą, kuri po Prezidentūros stogu taptų pagrindiniu kovos su pandemija štabu. Šis žingsnis, akivaizdu, buvo prezidento mėginimas perimti iniciatyvą tarpuvaldžio sumaištyje, kartu įkandant ir nueinančiai valdžiai, ir perspėjant ateinančą valdžią.
Apskritai atrodė, kad jeigu būtų galėjęs, prezidentas būtų ir atleidęs iš pareigų tą sveikatos apsaugos strategą, kurį dar visai neseniai raginęs palikti šventos ramybės dėlei.
O gavęs pylos A.Veryga pasielgė kaip tas kalėjimo prižiūrėtojas – iš darbo triukšmingai atleido Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovą, vieną pagrindinių kovos su pandemija veidų šalyje Saulių Čaplinską.
Esą dėl to, kad delsė atlikti savo pareigas, bet tikrai ne dėl to, jog dalyvavo rinkimuose su socialdemokratais ir kritikavo valdžią.
Įdomu, ką kraštiniu gali paskelbti I.Šimonytė, jei, kaip žadėjo, pati perims tiesioginį vadovavimą kovai su pandemija?
