Nuo kovo mėnesio dažnai girdėdavome verslo žmonių kalbas, kuriose pro liūdnas prognozes vis dėlto prasimušdavo viltis, jog anksčiau ar vėliau gyvenimas vėl tekės normalia vaga. Ką dabar sako viešbučių ir restoranų savininkai, turizmo sektorius, nekalbant apie kultūros darbuotojus, net sunku klausyti.
Konservatoriai ir liberalai rinkimus laimėjo ne dėl savo politinių susibūrimų pavadinimų, idėjų ar kalbų apie vertybes, bet dėl rinkėjų vilties, jog gal bus panaikinti verslą žlugdantys apribojimai ir teisingai padalyta pagalba iš ES. Ruseno ir tikėjimas, jog COVID-19 era anksčiau ar vėliau pasibaigs, kitos bangos bus silpnesnės, pagaliau atsiras ir tabletė gelbėtoja. Deja, era nesibaigia, virusas vis bjauriau banguoja, o vakcina gali nebesuspėti paskui mutacijas.
Žinoma, tai ne vien Lietuvos problema, bet nuo to žinojimo nė kiek ne lengviau. Ar tai reiškia, jog reikia sudėti ginklus ir laukti pasaulio pabaigos? Žmonės pajėgūs daug ką įveikti, bet tik tada, kai veikiama adekvačiai iššūkiui. COVID-19 yra iššūkis visam pasauliui, ir praėję pandemijos mėnesiai parodė, jog iš tikrųjų dar nesuprasta, kas atsitiko.
Šita pandemija yra milžiniška griaunamoji jėga ir veikia daug labiau psichologiškai nei fiziškai. Ji pjausto visuomenes kaip tortą. Bet kas laiko peilį, neaišku.
Ryškiausias pavyzdys – JAV. Ne kokia nors paliegusi, bet galinga valstybė staiga pavirto vos ne gyvačių kamuoliu.
Tokio lygio susipriešinimo pasaulio istorijoje dar reikia gerai paieškoti. Ir ne todėl, kad dvi partijos labai ambicingos ir nuo seno karingos. Ir ne dėl D.Trumpo asmeninių savybių.
Galima ir reikia piktintis negebėjimu valdyti kilusios krizės, keikti blogai tvarkomą sveikatos sistemą, bet kam baltaodžiam policininkui mirtinai dusinti, ir dar viešai, juodaodį ar šauti beginkliui į nugarą. Ir griauti paminklus net demokratijos tėvams.
Galbūt rasizmas ir glūdi tam tikros visuomenės dalies pasąmonės kertelėse, bet tai jau tikrai ne XXI amžiaus problema. Tačiau kažkas iš tų kertelių šią temą į gatvių prietemą iškrapšto.
Manau, jog krapštytojas arba katalizatorius yra COVID-19, gamtos reiškinys, tiksliau, dar nežinoma psichologinė jo poveikio visuomenei dalis. Ir blogiausia, kad šis poveikis plečiasi. Ar įmanoma plitimą stabdyti? Įmanoma, bet tam reikia bendrų pastangų. Pirmiausia, bendrų pastangų mokslo tyrimuose, pasiekimų mainuose nepristatant politinių barjerų.
Pasaulyje turėtų pradėti veikti „vakcinos be sienų“ politika. Jos iniciatoriumi galėtų tapti Europos Parlamentas. Bent tiek pateisintų savo brangų bergždžią buvimą perrašinėjant Antrojo pasaulinio karo pradžios istoriją.
Naujai išrinktas Seimas galėtų pradėti savo pozityvią veiklą kreipdamasis į Europos Komisiją ir Europos Parlamentą, kad būtų pradėta rengti mokslo pasiekimų bendradarbiavimo, šiuo atveju, ieškant kelių pandemijai įveikti, bei ekonominės pagalbos programa ne tik „savųjų“ ribose.
Į tokią programą turėtų patekti ir Baltarusija, ir Rusija, ir kas už jos, ir greta jos, ir žemynai, apie kuriuos net vengiame kalbėti. Idėja sulauktų plataus pritarimo ir visų pirma iš tų valstybių, kurios įprastai apibūdinamos trimis žodžiais: grėsmė nacionaliniam saugumui.
Žinoma, niekada nebus pasaulinės vyriausybės ir niekas nesustabdys priešpriešų tarp valstybių (šiuo metu pasaulyje rusena 36 lokalūs konfliktai), tačiau iškilus išlikimo problemai gali atsirasti pozityvių pasiūlymų. Beje, vis dažniau pasigirsta autoritetingų įspėjimų, jog einant tradiciniu inertišku tarptautinių santykių keliu galima atsidurti prie katastrofos slenksčio.
Didieji karai kildavo dėl ekonominių priežasčių, taip gali atsitikti ir po pandemijos smūgių. Pakanka neteisingai įvertinti savo ar kaimynų situaciją, sukelti paniką, ir katastrofiški sprendimai taptų neišvengiami. Pasaulyje jau yra nemažai įtikinamų tyrimų, skelbiančių, jog per pastaruosius dešimt metų sparčiai išaugo tikimybė lokaliems konfliktams virsti regioniniais. Vieną jų jau kelias savaites stebime Kalnų Karabache.
Netikėta ir įdomi Čekijos karinės žvalgybos paskelbta 2019 m. ataskaita, įspėjanti, jog gali kilti trečiasis pasaulinis karas.
Netikėta todėl, jog kas yra grėsmė, o kas ne, tradiciškai daug metų pirmiausia pasako NATO grandai, o mažesnės Aljanso narės persirašo į savas ataskaitas. Viena grėsmė akivaizdi ir nuolatinė – Rusija, pastaraisiais metais greta atsistojo ir Kinija.
Čekų žvalgyba pakoregavo „žanrą“, savarankiškai ėmė analizuoti grėsmingą situaciją pasaulyje. Ataskaitos autorių nuomone, pasaulinio masto karinį susidūrimą artina akivaizdus politinių ir diplomatinių priemonių menkėjimas, faktiškai išnykimas sprendžiant konfliktines situacijas.
Be to, sparčiai silpnėja tarptautinės teisės vaidmuo.
Bet didžiausia problema esanti JAV ir Kinijos priešprieša. Savaime suprantama, pylos tenka ir Rusijai, tačiau šiek tiek kitaip nei įprasta girdėti.
Šiuo metu Čekijos analitikų pajėgos sutelktos į COVID-19 pasekmes visoms valstybės gyvenimo sritims. Solidi analizė suteikia galimybę šalių vadovams eiti priekyje, o ne paskui įvykius. To reikia palinkėti naujiems mūsų valdantiesiems.
