Ironiška, kad šis R.Karbauskio demaršas pritemdė net tokį, regis, pagrindinį politinį įvykį kaip prezidentui G.Nausėdai pateiktos premjerės I.Šimonytės ministrų komandos paskelbimas.
Joje vyrauja valdančiųjų elito jaunoji karta, taip tikintis užsitikrinti politinę Vyriausybės kontrolę bei atramą pačiose partijose ir Seime.
Žinoma, čia slypi ir pavojus – Vyriausybė gali tapti partijų manevrų įkaite, be to, kai kuriems jauniems politikams gali trukdyti ir patirties ar valdomos srities išmanymo stoka.
Bene didžiausi siurprizai – buvusio solidaus valstybės kontrolieriaus A.Dulkio kandidatūra į šiuo metu patį karščiausią sveikatos apsaugos ministro postą ir konservatorių vedlio G.Landsbergio nominavimą į užsienio reikalų ministrus. Juk pastarasis jau buvo paskelbęs, kad lieka Seime vadovauti frakcijai, nors anksčiau ir buvo kalbama, jog jis – pagrindinis kandidatas į diplomatijos vadovo postą.
Taigi arba G.Landsbergio manevrai buvo dūmų uždanga kitiems, arba jis pats dar tiksliai nežinojo, ar bus teikiamas į ministrus.
Gali būti, kad dėl šio Prezidentūrai svarbaus posto su ja vyko konservatorių, norinčių kontroliuoti ir užsienio reikalus, ir krašto apsaugą, stumdymasis.
Tuo metu A.Dulkys neturi politinio užnugario, todėl jam teks kliautis savo jėgomis ir premjerės palaikymu.
Neabejotina, kad paskelbtas sąrašas, nors ir be žemės ūkio ministro kandidatūros, kurios tebeieškoma, jau derintas su prezidentu.
Bet kai kurie galimi ministrai tikriausiai yra nominuoti tik ritualiniam paaukojimui, kurio reikia G.Nausėdai.
O kaip reikėtų vertinti ritualinę R.Karbauskio auką, įžiebusią aistrų gaisrą, kuris naujos kadencijos Seime siautėjo dar smarkiau nei jį užverti grasinantis koronavirusas?
Formali R.Karbauskio pateikta priežastis, kodėl jis traukiasi iš Seimo, – suprantama.
Valdantieji išties pradėjo Seimo darbą nuo to, kad sulaužė savo iškilmingus pažadus apie būsimą naują politinę kultūrą ir visų dialogą su visais.
Kodėl jie į vieną iš dviejų opozicijai skirtų Seimo vicepirmininkų vietų pirmiausia pasodino „darbietį“ A.Mazuronį ir blokavo valstiečių teiktą A.Norkienę?
Dešinieji, turintys trapią daugumą, taip įgijo galimų sąjungininkų opozicijos gretose, su kuriais seniai flirtavo. Tai, jog tokie sąjungininkai itin svarbūs, šią savaitę jiems priminė ir Liberalų sąjūdžio senbuvis K.Glaveckas, pasitraukęs iš partijos frakcijos.
Greičiausiai K.Glaveckas taip pasielgė supykęs ant partijos, kad nebuvo deleguotas į kokį nors postą valdžioje.
Vieni politikai teigia, jog jis labiausiai norėjo vadovauti Seimo Biudžeto ir finansų komitetui.
Tačiau dar per koalicijos derybas K.Glaveckas laiške liberalų vadovybei ragino atiduoti konservatoriams Seimo pirmininko postą, į kurį buvo nusitaikiusi partijos vadovė V.Čmilytė-Nielsen – tada Liberalų sąjūdis galėjo pretenduoti ne į dvi, o į tris ministerijas, iš kurių esą pati svarbiausia – Ekonomikos ir inovacijų.
Kad ir kaip būtų, Seimo dauguma sumažėjo iki 73 mandatų.
Negana to, praleisdami į Seimo vadovybę A.Mazuronį ir blokuodami A.Norkienę, valdantieji ne tik supjudė valstiečius su „darbiečiais“, bet ir pažemino didžiąją opozicinę frakciją bei savo parankinę politikę teikusį R.Karbauskį.
Valdantieji blokavo ir socialdemokratų lyderio G.Palucko kandidatūrą į Seimo vicepirmininkus.
Šis, suprasdamas, kad vis tiek nesulauks parlamento paramos, iš anksto atsitraukė, į priekį praleisdamas J.Sabatauską, kuris ir buvo išrinktas. O didžioji opozicinė frakcija liko be nieko.
Lyg to būtų maža, valdantieji dar ėmė registruoti prieš opoziciją akivaizdžiai nukreiptas Seimo statuto pataisas.
Jomis, be kita ko, siekiama, kad Audito komitetui vadovautų nebe opozicija oficialiai pasiskelbusios, o tiesiog daugumai nepriklausančios, tarkime, Mišrios Seimo narių grupės atstovas, taip pat Seimo daugumos valiai pajungiamas laikinųjų tyrimo komisijų kūrimas.
Taip ir sukasi užburtas ratas – naujieji valdantieji keršija buldozeriu per juos praėjusią kadenciją važinėjusiems buvusiems valdantiesiems, kartu norėdami išmušti jiems iš rankų paskutinius ginklus, kurie leistų kontratakuoti.
Gniuždomi valstiečiai, vadeliojami šventa rūstybe trykštančio R.Karbauskio, iš pradžių paskelbė nedalyvausiantys Seimo frakcijų seniūnų sueigos darbe, po to – netgi nesėsiantys į tas komitetų ar komisijų vadovybės kėdes, kurios jiems priklausytų.
Šie demaršai dar daugmaž atitinka pastarųjų Seimo kadencijų rietenų lygį, o juos vainikavęs R.Karbauskio žingsnis atrodo beprecedentis ir jau vien dėl to ne visai adekvatus.
Labiausiai panašu, kad valstiečių vedlys tiesiog pasinaudojo šia situacija kaip pretekstu įgyvendinti seniai brendusį planą trauktis iš Seimo po pralaimėjimo.
Tiesa, valdantieji sujudo žadėti valstiečiams septintą Seimo vicepirmininko postą, taip pat komitetų ir komisijų vadžias.
Vis dėlto kad ir kaip baigtųsi šios rietenos, dabartiniams Seimo valdantiesiems bus sunku paneigti įspūdį, kad einama tais takais, kuriuos pramynė jų pačių nuožmiai kritikuoti valstiečiai.
