Po pusantro mėnesio karo lapkričio 10 d. tarp dviejų daug metų priešiškų valstybių dėl Kalnų Karabacho pasirašytas jau ketvirtasis dokumentas (dalyvaujant Rusijai), pagal kurį nutraukiami kariniai veiksmai, nors abi pusės lieka savo pozicijose, ir pradedama keistis karo belaisviais. Azerbaidžanui turi būti „grąžintos“, jo požiūriu, anksčiau Armėnijos neteisėtai valdytos teritorijos. Taikdariai kontroliuoja sąlyčio liniją ir du, Lačino bei Nachičevanės, koridorius.
Azerbaidžano prezidentas I.Aliyevas džiūgauja, fotografuojasi laimėtų mūšių vietose, nesirenka žodžių apibūdindamas priešininką. O tuo metu Armėnijos premjeras N.Pašinianas, dar visai neseniai rėžęs patriotines kalbas ir visam pasauliui rodęs nufilmuotas savųjų pergales bei liepsnojančią priešo techniką, priverstas pripažinti esąs atsakingas už susidariusią situaciją ir net kelias dienas slėptis nuo sukilusios opozicijos, kuri, kaip ir visuomenė, jaučiasi apgauta.
Užuot atsistatydinęs, N.Pašinianas teisinasi dėl objektyvios karinės situacijos, priešo pranašumo, buvęs priverstas, nenorint prarasti visko, pasirašyti dokumentą, kurį opozicija vadina kapituliacijos aktu. Armėnijos prezidentas A.Sarkisianas ragina valdžią perduoti Nacionaliniam susirinkimui, o N.Pašinianas, matyt, ne be Rusijos paramos, kuri be ypatingų pastangų suprasti tarp eilučių buvo pademonstruota per V.Putino interviu trečiadienį, neskuba palikti valstybės vairo ir net siūlo, kokiu kursu plaukti toliau. Tam penkiolikos punktų reformų keliui prašo pusmečio.
Nusivylusieji, nekalbant jau apie tuos, kurių vaikai ir artimieji žuvo premjero į mūšį pakviesti fronte, pietietišku stiliumi būriuojasi, ne liaudies dainomis reikalauja premjero atsistatydinimo ir susitarimo panaikinimo.
Dėl Rusijos vaidmens taip pat pradeda skirtis nuomonės. V.Putinas savo ruožtu vienareikšmiškai įspėja: jei nauja valdžia panaikintų taikos susitarimą, tai būtų savižudybė. Nepatikslino – kieno.
Sparčiai besikeičiančiame politiniame pasaulyje greitai pamatysime, kur link geopolitika pasisuks Pietų Kaukaze. Liks poste N.Pašinianas ar ne, ne taip jau ir svarbu, nes šiuo metu ne nuo Armėnijos valdžios ir priklauso politinės tektoninės slinktys regione.
Man teberūpi vienas su sąmokslo teorija besiribojantis klausimas: negi N.Pašinianas rugsėjo pabaigoje nežinojo realios jėgų santykio tarp Armėnijos ir Azerbaidžano situacijos? O jei žinojo, kodėl nesiėmė kitų priemonių (politinių ir diplomatinių) bent pristabdyti į starto poziciją stojusį I.Aliyevą, jau ne pirmą dieną ir ne pirmi metai remiamą Turkijos?
Gerai informuoti politologai teigia, jog N.Pašinianas tiek prasidedant atsinaujinusiam po daugelio metų konfliktui, tiek karo metu vadovavosi paviršutiniška, nederančia valstybės vadovui informacija.
Tuo sunku patikėti. Asmeniškai esu patyręs prieš 17 metų su oficialiu vizitu lankydamasis Armėnijoje jos saugumo tarnybų kvietimu: ką jau ką, o apie padėtį Kalnų Karabache bei Azerbaidžano pasiruošimus jos žinojo dar geriau nei apie situaciją valstybės viduje. Pagaliau ir pats Azerbaidžanas periodiškai savo „slaptus planus“ mielai nutekindavo. Paskelbta daug straipsnių ir net studijų (jas esu matęs Gruzijoje) apie Azerbaidžano pasirengimus revanšui po 1994 m. pralaimėjimo.
Beje, Pietų Kaukaze populiarūs įvairaus lygio, pradedant akademiniais ir baigiant klubiniais, svarstymai geopolitikos temomis. Bent kiek apsišvietęs žmogus žino, kas yra Eurazija, Hartlandas, Turanas ir panašiai. Mano manymu, Pietų Kaukaze ir arčiau ar toliau nuo jo vyksta milžiniškas geopolitinis žaidimas, kuriame sutrinka net patys žaidėjai.
Būtų galima sakyti: tegu žaidžia ir tenusisuka sau sprandus, jei ne vienas „bet“. Tūkstančiai žuvusių net nežino, kad jais žaidžiama. Vien tiktai dėl to, kad beprasmių aukų nebūtų dar daugiau, reikia rašyti, prognozuoti, įspėti, o jei yra galimybių – veikti.
Vakarų Europa turi reaguoti į Turkijos užmojus. Akivaizdu, jog Turkija, NATO narė, visiškai nesilaiko šios organizacijos principų ir vertybių. Be jokio Aljanso palaiminimo atvirai dalyvauja puolamajame kare, visapusiškai remia Azerbaidžaną, jau turi savo parlamento pritarimą veikti kariuomenei Azerbaidžano teritorijoje ir šiurkščiai reaguoja į Vakarų valstybių vadovų išsakomas pastabas.
Ką R.T.Erdoganas kalbėjo apie E.Macroną ir apskritai Vakarų kultūrą ir istoriją (žiniasklaida Lietuvoje perteikė pabrėžtinai santūriai – valandos kalbą suspaudė į tris minutes), sunku suprasti, kad taip galima elgtis, kol kas tik žodiniu lygiu su savo partneriais.
Stebiuosi Vakarų Europos tyla. Galbūt kur nors NATO ar ES užkulisiuose prarijamos įsižeidimo piliulės, tikintis, jog gal Turkija susidurs su Rusija. Iliuzija. Tai, kad „taikos susitarime“ nėra Turkijos parašo, bet ji netikėtai pasirodo kaip „taikdarė” ir kartu su Rusija jau dalyvauja techninėje situacijos Kalnų Karabache kontrolėje, yra Kremliaus diplomatijos pergalė, turinti kur kas didesnių tikslų nei tik karinių veiksmų nutraukimas.
Kyla klausimas – kodėl Rusija neleido Azerbaidžanui paimti viso Kalnų Karabacho? Todėl, kad Azerbaidžanas neužmigtų ant pergalės laurų ir atsirastų laiptelis į aukštesnį žaidimo lygį – Kalnų Karabacho tarptautinį pripažinimą.
Tai stiprus atsakas Turkijos planams. Prancūzijos Senatas jau pradėjo šį klausimą svarstyti. Galėtų jį panagrinėti ir Lietuva.
Atsiprašau, be reikalo šį priešpaskutinį sakinį parašiau.
