Kai tik po rinkimų prasideda valdžios dėlionės, ir vėl iškyla šie klausimai. Puolama ieškoti juodų portfelių tamsiame Vyriausybės kambaryje.
G.Nausėda dar gerokai prieš Seimo rinkimus taip garsiai prisižadėjo būti vos ne visagalis, kad jam dabar nebėra kitos išeities, kaip tik tai mėginti įrodyti.
Dar vienas akstinas jam – pirmtakės D.Grybauskaitės dešimtmetis.
Juk kai valstiečiai formavo Vyriausybę, buvusi prezidentė, pasinaudodama tų „profesionalų“ pakrikimu, į kėdes susodino vos ne trečdalį asmeniškai rankiniu būdu parinktų figūrų.
Taigi štai dabar kiek apsitrynęs politikos naujokas G.Nausėda ir žeria vieniems kandidatams priekaištus, kad šie neturi patirties, abejoja dėl kitų skaidrumo, o tretiems su savo patarėjais į komandas bruka viceministrus.
O tie jo patarėjai, pasidėję klausimyną „Gerovės valstybė“, būsimus ministrus egzaminuoja ir, matyt, net balus rašosi.
Pats prezidentas, per savaitę susitikęs tik su septyniais kandidatais, daro pauzę ir vėl susitinka su premjere. Ir, matyt, tam, kad I.Šimonytė galėtų pradėti ieškoti naujų kandidatūrų vietoj nukratytų.
Valdantieji konservatoriai vis dar užkulisiuose, o prie jų besišliejantys ekspertai jau ir viešai bruzda: esą prezidentas pagal Konstituciją gali atmesti ministrų kandidatūras tik remdamasis svariais argumentais, o ne interpretacijomis apie jų asmenines sąvybes.
Ir šiukštu net pagalvoti, kad jis pats galėtų parinkti kandidatus.
Nieko nauja, panašiai giedodavo ir kiti valdantieji.
Įdomu, ar po kitų rinkimų ir vėl visi murdysis toje pačioje konstitucinėje pelkėje, ar vis dėlto iki tol kaip nors bent pamėgins išsiaiškinti ir vienąkart nuspręsti, kaip kam leistina elgtis?
