Prezidentas G.Nausėda kandidatų į ministrų kabinetą teiravosi jau ne kalbų mokėjimo, o vizijų. Neaišku, kuria šio žodžio prasme, tiesiogine (regėjimų) ar perkeltine (aiškaus ateities uždavinių numatymo)? Iš girdimo kandidatų į ministrus fragmentiško kalbėjimo galiu kol kas trumpai pasakyti – arba jokių vizijų, arba jos labai miglotos.
Tik paskirtoji premjerė I.Šimonytė skelbia aiškų regėjimą – kitų metų biudžeto deficitas bus didelis. Ir be teologinių vingrybių aiškinant regėjimų rūšis nesunku suvokti, kokių problemų rate suksis būsimoji Vyriausybė. Vien „teisingai“ paskiepyti „nuo ir nuo“ (įdomu, kas bus su atsisakančiais skiepytis – Dimitravas?) ir bent jau pristabdyti bankrotų griūtį prireiks mažiausiai dvejų metų. Liks 12 mėnesių vizijoms įgyvendinti, nes paskutiniai kadencijos metai paprastai skiriami paaiškinimams, kodėl vizijos atsimušė į realybę.
Beje, iš kuklaus, nenorinčio reklamuotis įžvalgaus politologo girdėjau pranašystę (viena iš vizijos rūšių), jog gali įvykti ir išankstiniai rinkimai.
Dramatiška vizijų ir tikrovės sandūra Lietuvai gerai pažįstama. Šiais metais pakiliai paminimas 1920 m. Steigiamasis Seimas ir jo demokratinės valstybės vizija. Žinoma, kuo baigėsi – 1926 m. perversmu ir trylika metų be Seimo arba tik jo imitacija. Vieni liudininkai ir amžininkai smerkia, kiti teisina nauja susiklosčiusia realybe.
Jaunų entuziastų būrys ėmėsi kurti „organinės valstybės“ modelį priešpriešindami jį autoritariniam režimui. Deja, okupacija sudaužė ir koncepciją, ir A.Smetonos režimą drauge su jo priešininkais. Vizijos išliko tik išgyvenusių atmintyje ir akademiniuose leidiniuose.
Sąjūdžio programoje buvo kuriama demokratinės, socialiai teisingos sistemos, suderintos su laisvąja rinka, vizija, tačiau po penkerių metų ištikusią realybę programos kūrėjai įvertino kaip laukinį kapitalizmą. Susipainiojau, kelinta Vyriausybė iš eilės vis grasina įveikti socialinę atskirtį, deja, vizijos keičia vizijas, o atskirtis vis nemažėja ir net didėja.
Šitaip atsitiks ir su nauja valdžia. Jauni vadovai ateis į jau seniai funkcionuojančias pagal savus dėsnius institucijas, kuriose pokyčiai dėl visokiausių priežasčių, tarp jų ir objektyvių (darbą reguliuojančių įstatymų, taisyklių) vyksta lėtai. Inercija stipresnė už bet kokias vizijas.
Gruodžio mėnesį jau pradės dirbti nauja valdžia, pasibaigs ir kalbos apie idėjas, reformas. Seime vėl atgis skandalai, politikų biografijų vingiai, kaip ir anksčiau visuomenė sociologinėse apklausose toliau rašys blogus pažymius politinėms partijoms, kartu ir Seimui, keiks skandalistus, bet kituose rinkimuose vėl juos išrinks.
Ar tai reiškia, jog politikas su idėjų ar vizijų kraitele taip ir liks mokslinių konferencijų dalyvis? Daugiausia taip. Bet jeigu bent dešimtoji dalis iš ore plaukiojančių pasiūlymų pasiekia visuomenę reformos pavidalu, tai jau labai daug.
Teko perskaityti, jog Seime planuojama įsteigti Ateities komitetą. Net jeigu toks darinys kieno nors ironiškai ir bus pavadintas vizijų ar regėjimų komitetu, tęsti moksliniuose analuose pasislėpusius aiškinimus apie galimą Lietuvos ateitį prasminga. Ateities projektų, bendrų ar žinybinių (energetikoje) prirašyta šimtai puslapių, tačiau kas praktiškai panaudojama, sunku susigaudyti.
Viena, kai valstybė viena pati projektuoja savo ateitį, ir visai kas kita, kai esama sąjungoje su kitomis šalimis. ES svarstymuose apie bendrijos ateitį dėl akivaizdžios priežasties jaučiama ir matoma (mažiau šia tema įsimenančių studijų) pertrauka.
Galima spėlioti, kiek ji dar truks, bet vis tiek bus metas žengti naują žingsnį. Žengti jį bus nelengva, nes panašus ankstesnis – Konstitucijos kūrimas ir patvirtinimas – nepasisekė.
Žingsnį apsunkins ir kita aplinkybė – dabartinės trintys tarp ES narių daug aštresnės nei prieš penkiolika metų. Net atsirado savotiško šantažo elementas – galimas „exitas“. Į nacionalinius interesus atsigręžta ne dėl JAV prezidento D.Trumpo užgaidos. Tai visuotinis procesas. Ir jis padalys ES valstybes. Kiek dalių bus, neaišku, bet dvi – garantuotai. Sąlygiškai jas galima pavadinti integristais ir siekiančiais ir toliau išlaikyti dabartinę sistemą.
Integristų (mano terminas) tikslas paprastas – ES kaip konfederacija. Neinant didesnės integracijos keliu, šios idėjos šalininkų nuomone, ES anksčiau ar vėliau turėtų išsivaikščioti. Argumentai, kodėl taip turėtų atsitikti, rimti ir sunkiai nuginčijami. O kam ginčytis, galima paklausti. Juk bendros vertybės, demokratija, bendra socialinio teisingumo siekianti politika, kylantis gyvenimo lygis, taikūs tarpusavio santykiai – tebūnie konfederacija.
Pagaliau mažesnėms ES narėms tai daug patogesnis išėjimas į pasaulį su savo produkcija ir idėjomis, nei tai reikėtų daryti savarankiškai. O svarbiausia, būnant dar ir NATO nare, garantuotas saugumas, ko Lietuvos istorijoje niekad iki šiol nėra buvę.
Tačiau ne visos ES narės su konfederacijos idėja sutinka. Kodėl nesutinka – plati tema, daug savaip teisingų argumentų (pavyzdžiui, papildomų įgaliojimų perdavimas „centrui“). Gal vertėtų Seimo Ateities komitetui surengti viešą jų aptarimą.
O kokiu keliu mus ves naujoji Seimo dauguma ir Vyriausybė? Manau, jog ES – konfederacijos linkme. Arba pasiūlys savo viziją. Nors tuo labai abejoju.
