Bet rinkimų kampanija sujaukė ir politikų, ir gyventojų protus. Opozicija, dabartiniai laimėjusieji, ėmė kritikuoti ne tik neprotingus, bet ir racionalius pandemijos akivaizdoje valdančiųjų sprendimus.
Pastarieji išsigandę nepageidautinų rinkimų rezultatų ėmė daryti klaidų. Dabar žiūrime, ką turime. Tai ne valstiečių, o bendras politinio elito palikimas.
Konservatoriai su liberalais, kuriuos iš tikrųjų jau galima laikyti viena partija, grįžta prie praėjusių Velykų režimo ir neatmestina, jog bus dar kiečiau. Atidėjus rinkimus dabar galbūt turėtume švelnesnę situaciją.
Kaip gyvensime naujomis aplinkybėmis? Kitų valstybių žiniasklaidoje vis dažniau Lietuva paminima kaip užsikrėtimais pirmaujanti. Automatiškai mūsų valdžia reaguos vis grėsmingesniais apribojimais.
Tačiau, skirtingai nei buvusios valdžios atžvilgiu, komentatoriai dabartinių sprendimų nebevadins policinės valstybės apraiškomis. Nors tokių požymių, ir juokais, ir rimtai, apstu. Vien jau draudimas viešai susitikti daugiau kaip dviem kartu negyvenantiems asmenims.
Užuomina į lietuvišką tradiciją – kur trys, jau partija? Juokauju.
Bet nuo viduramžių, o gal ir anksčiau, juokaujant buvo pasakoma daug tiesos. Niekas negali pasakyti, kuo ir kada pasibaigs pandemijos, o gal ir naujų jos atmainų epopėja. Ir kokiomis asmeninio, socialinio, ekonominio ir, savaime suprantama, politinio bendravimo formomis pavirs.
Nuotolinė komunikacija, net tarp artimų žmonių, jau nekalbant apie bendruomenes, yra viena iš naujo tipo susvetimėjimo formų.
O jeigu truks ne vienus metus, gal pagimdys ir naują civilizacijos tipą. Britų posakį „mano namai – mano tvirtovė“ pakeis „mano kaukė – mano namai“?
Vis dėlto viliamės, jog visa tai atsiradus vakcinai liks kaip keistas sapnas. Tikime – teisinga, demokratiška (ar liberalai gali būti kitokie?) valdžia teisingai vaistą paskirstys. Nors kils trikdžių, kurie būtų rebusas bet kuriai valdžiai.
Žiniasklaidoje jau klausiama, kaip elgtis su tais, kurie nenorės skiepytis. Kol kas Lietuvoje sutinkančių arba abejojančių – 50:50.
Tarkime, po sėkmingos agitacijos skeptikai susitrauks iki 30 proc. Vis tiek katastrofa, nes užtenka ir vieno nekontroliuojamo apsikrėtusio asmens.
Rusijoje net nustatytas konkretus „nulinis“ žmogus, nuo kurio, tarsi nuo Adomo be Ievos, užkratas pasklido nesustabdomai. O kur dar šimtai sąmokslo teorijų.
Daugybė žmonių jomis tiki ir svarbiausia, jog iš masės „teiginių“ kai kurie skamba įtikinamai.
Teisingo paaiškinimo viltis – mokslininkai. Tačiau jų nuomonės taip pat skirtingos ir keista, bet ginčuose šiuo atveju tiesa negimsta. Kodėl daug žmonių nepasitiki mokslu? Todėl, kad vis dažniau mokslas tarnauja politikai.
Yra dar viena, specifinė, Lietuvos politinio gyvenimo aplinkybė. Nors prezidentas vykdomosios valdžios galių neturi, jis negalės ir nenorės būti tik Vyriausybės mūšio su pandemija stebėtojas ar komentatorius. Kokie bus G.Nausėdos ir I.Šimonytės santykiai, sunku dar prognozuoti.
Premjerės kalbėjimo stilius panašus į prezidentinį ir nesunku atspėti kodėl – pasibaigus G.Nausėdos kadencijai ji bus pagrindinė pretendentė į šį postą. Net ir tuo atveju, jeigu ši koalicija subyrės.
Virusologinė tematika užgožė daug kitų valstybės gyvenimo problemų, tarp jų ir užsienio politiką. Kurį laiką intrigavo JAV prezidento rinkimai, dabar be didesnio susidomėjimo, diskusijų, aptarimų laukiama naujos J.Bideno komandos.
I.Šimonytė ir patvirtintieji KAM ir URM vadovai reikšmingesnių klausimų iš žiniasklaidos nesulaukė. Ministras A.Anušauskas pranešė, jog finansavimas gynybai didės. Gerai. Sėkmės. Gynybos srityje man tik įdomu, ar naujasis JAV prezidentas atsisakys griežtesnio tono dėl NATO sutarto finansavimo valstybių, kurios nenoriai vykdo savo įsipareigojimus, atžvilgiu.
Lietuva šiuo požiūriu, žinoma, gali jaustis ramiai. Ji ne tik vykdo įsipareigojimus, bet ir yra pasiruošusi juos viršyti.
Nesudėtinga Lietuvos situacija ir užsienio politikos srityje. Prezidento G.Nausėdos pozicija Rusijos atžvilgiu tęsia „principingą“ tradiciją.
Savaime suprantama, ta pačia kryptimi žengs ir G.Landsbergis. Seime paskelbtas pareiškimas apie užsienio politikos tęstinumą. Vėlgi sėkmės.
Iki šiol sudomino tik vienas papildomų klausimų keliantis epizodas. Suklusau dėl Baltarusijoje prezidento rinkimus laimėjusios S.Cichanouskajos raginimo įvesti sankcijas A.Lukašenką remiančioms įmonėms, konkrečiau, „Belkalij“.
Kokia šios įmonės reikšmė Lietuvai, uostui Klaipėdoje, visiems gerai žinoma.
S.Cichanouskajos paraginimas visiškai sutampa su nuolatiniu Kremliaus spaudimu Minskui perkelti Baltarusijos tranzitą į Rusijos uostus.
Nežinau, kas garbingai kovotojai su A.Lukašenkos režimu patarinėja, bet šis pasiūlymas nuskambėjo keistai.
Dar labiau nustebęs klausiausi ekonomikos ir inovacijų ministrės A.Armonaitės pamąstymo, jog reikėtų paremti S.Cichanouskajos idėją.
Ministrės manymu, jeigu ir būtų nuostolių Lietuvai, vertybės, laisvė Baltarusijoje esą svarbiau. Na, jau ne. Valstybės interesai yra svarbiau. Jeigu Lietuva nuspręstų eiti keistų iniciatyvų keliu, kaip Lietuvos pilietis būsiu prieš.
