Pasakyti „kompleksinė problema“ paprasta, bet kas po tuo slypi, jau atskira plati tema. Bet užsimojus plačiai svarstyti reikia ir kitaip paklausti: ar tikrai narkotikų vartojimas Lietuvoje yra nacionalinė problema ar net grėsmė? Kol kas tokiu lygiu svarstymų apie kvaišalų paplitimą Lietuvoje nėra. Pasitenkinama institucijų, susijusių su narkotikų prevencija, painiomis ataskaitomis ir policijos pranešimais apie narkotikų platintojų sulaikymus.
Deja, reikšmingų apibendrinimų neteko išgirsti ir narkotikų dekriminalizavimui skirtoje LRT laidoje pirmadienį, kur gana tuščiai ginčijosi politikai, pataisų rengėjai su opozicija.
Dar gerai, kad į laidą buvo pakviestas kunigas K.Dvareckas, paprastais pavyzdžiais paaiškinęs, kokia iš tikrųjų yra pagalba įklimpusiems į narkotikus.
Nuo pagalbos sergantiems ir reikėtų pradėti. Bet pirmiausia iš tiriančių kvaišalų vartojimą norėtųsi išgirsti, kokio masto Lietuvoje ši problema, kur didžiausi židiniai, kokia situacija mokyklose, kaip į tai reaguoja ir ką planuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kokia, kaip dabar madinga sakyti, komunikacija su vaikus į mokyklą leidžiančiais tėvais, kokia reali padėtis gydant nuo narkotikų gydymo įstaigose.
Narkomanija yra ir socialinis reiškinys, žinomas visame pasaulyje. Dekriminalizavus narkotikus reiškinys neišnyks. Liberalizavimo politika yra eksperimentas, ir jokia šalis, pradėjusi tai daryti, pasekmių dar nežino. Sutinku, kad reikia atskirti vartotoją nuo tiekėjo, gamintojo, platintojo ir auką perkelti į gydymo sferą, bet riba labai plona.
Aišku viena – sušvelnėjus bausmėms, o baudoms tapus simbolinėms sušvelnės ir platintojų kontrolė, nes visada einama lengviausiu keliu. Pataisų iniciatoriai nuolat primena, kad kalbama apie mažą narkotikų kiekį, neskirtą platinti. Bet už mažo kiekio ne visada pamatomas didelis ir išmanūs platintojai, trinantys rankas dėl palengvėjusių darbo sąlygų.
„Narkotrafikas“, narkoverslas, narkoindustrija – tai milžiniška pasaulį apraizgiusi sistema, kurioje Lietuva yra mikroskopinis tranzitinis taškas. Išsamiai neapsvarstytais, skubotais sprendimais galime sukurti rimtų problemų ateityje. O ar įmanoma šiuo metu visapusiškai svarstyti ne tik narkotizacijos problemą, kai visų svarstymų, analizių, diskusijų alfa ir omega yra pandemija?
Todėl pritariu A.Širinskienei, kad dabartinis pataisų projekto svarstymas yra ne vietoje ir ne laiku. O kada tas tikrasis laikas? Nežinau, bet ne dabar.
Pataisų gynėjai tikina, kad jas priėmus palengvės darbas teisėsaugai, užverstai bylomis už „žolės“ likučius peleninėje. Nepalengvės, nes sušvelnėjusios bausmės kerta atgal. Kiek pasipils pareiškimų persvarstyti bylas?
Atvirai sakant, nesupratau, kodėl šis projektas išlindo į Seimo dienotvarkę net nepradėjus svarstyti Vyriausybės programos. Ir jį pasirašė visi koalicijos lyderiai.
Man, laisvam piliečiui, kyla įtarimas, ar tai tik nebuvo Laisvės partijos šantažas. O kodėl Laisvės partijai ši tema tokia svarbi? O ką, ir paklausti jau nebegalima?
Skaitytojo valia pasiteirauti: gerbiamas (?) apžvalgininke, o ką jūs (tu) siūlote? Pirmiausia siūlau/kviečiu laikytis partijų ir Vyriausybės nurodymų dėl karantino. Kaip sako V.Landsbergis, sustokime. Nežinau, iš kokių gelmių Lietuvos gyventojams kyla anarchijos poreikis, bet ji labai panaši į tą, kurią kadaise propagavo garsusis P.Kropotkinas. O ką daryti su narkomanija?
Prisiminiau genialaus sovietinio laikotarpio poeto V.Šimkaus eilėraštį „Ką daryti?“.
Apie žmogelį Naujųjų metų rytą: „Nelabai tvirtų, matyt, jau kojų, nelabai, matyt, aukštų dorybių, graibstė jis praeiviams už rankovių: „Ką daryti – sako, – ką daryti?“ Ir paprastas patarimas: – nereikia šitiek ryti.“
„Contra narcos“ programoje patarčiau pradėti nuo švietimo. Maždaug prieš 20 metų į vieną svarbią vietą, „pilkąją masę“, atplaukė idėja – vykdyti narkotikų prevenciją mokyklose.
Kadangi esu mokytojavęs, tiesa, anais laikais, žinau: jeigu mokiniams įkyriai pradedi aiškinti, kas yra blogai, tikėkis priešingo rezultato. Nėra nieko nuobodesnio kaip pasakojimas apie narkotikų žalą. Ir ypač jei tai pavesta lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Ką daryti?
Sužinojau, kad Vakaruose, kurie mus visada gelbėja, yra sukurta vaizdžių, patrauklių bet kurios klasės mokiniams programų apie narkotikų poveikį bręstančiai asmenybei ne tik sveikatos požiūriu. Ir tas programas perteikia samdyti, specialiai parengti socialiniai darbuotojai.
Pagalvojau, kad tokia misija galėtų užsiimti į atsargą išėję pareigūnai. Jie net dvigubą funkciją galėtų atlikti – ir pedagoginę, ir šiokią tokią priežiūros, kas vyksta mokykloje ir prie jos.
Pabandžiau sumanymą pasiūlyti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, policijai, bet, išskyrus pradinį žodinį pritarimą, daugiau nieko nesulaukiau. Matyt, pamanė, kad aš, kaip buvęs politikas, ieškau landos į ją sugrįžti.
Bet gal dar ne vakaras. Laisvės partija iškėlė temą, kuri praėjus pandemijos negandoms galėtų tapti rimtų diskusijų pagrindu.
Manau, jog narkotikai, esant milžiniškoms naujų technologijų galimybėms, taps didžiule Vakarų civilizacijos problema.
