Apie tai, kas padeda ištverti sunkų laiką ir kokios šio išbandymo pasekmės laukia ateityje, naujienų portalas lrytas.lt kalbėjosi su su psichologe, visuomenės sveikatos mokslų daktare, profesore Nida Žemaitiene.
– Apie tai, kas vyksta šalies ligoninėse, galime sužinoti iš pačių medikų, kai jie socialiniuose tinkluose pasidalija savo mintimis ir dažną skaitantį suglumina atviras pasakojimas apie jų darbo kasdienybę. Ar atviros jų istorijos prisideda prie to, kad visuomenė rimčiau laikytųsi karantino taisyklių?
– Gerai, kad medikai dalijasi tuo, kas vyksta, nes dažnas žmogus tegali tik nujausti, kas iš tiesų vyksta už ligoninės durų. Gerai, kad jie dalijasi savo jausmais, tuomet ir visuomenėje daugėja idėjinio supratingumo. Pirmosios pandemijos bangos metu jo buvo labai daug ir tai jutome visi. Savanorystė, palaikymas ir supratimas, kad nuo mūsų visų priklauso, kaip viskas klostysis, buvo labai aiškiai juntama. Dabar atsirado mąstančių, kad jei vasarą atsipalaidavome, nenumirėme, tai gal ir nieko čia tokio, gal ir tas ruduo taip praeis...
Blogos žinios skatina psichologinės gynybos įsijungimą ir kuo viskas baisiau, tuo labiau norisi neigti tą situaciją ir laikytis įsikibus bent jau sąlyginio psichologinio komforto.
Viskas, kas padeda mums nesusipriešinti, kas skatina mūsų supratingumą ir vienas kito palaikymą šiuo laikotarpiu yra labai svarbūs ir reikalingi dalykai. Kai visi vienodai suprantame, ką reikia daryti, galime labai daug padaryti. Visi prisimename Laisvės kelią ir žinome daug kitų istorinių pavyzdžių, kai žmonės gali susitelkti ir atlaikyti šalį užgriuvusias negandas. Tikiu, kad dabar yra būtent toks laikas ir mes visi susitelksime.
– O kaip patiems medikams sekasi ssuidoroti su sunkumais?
– Žvelgiant į šią situaciją, akivaizdu, kad šiems žmonėms dabar teko atsidurti priešakinėse linijose ir natūralu, kad jie jaučia visą šios pandemijos sukeliamą naštą. Didėjant sunkiai sergančių žmonių skaičiui, didėja ir darbo krūvis. Man taip pat, ne per žiniasklaidą, teko iš medikų išgirsti įvairių atsiliepimų apie tai, kas vyksta.
Medikai taip pat yra žmonės ir juos jaudina tai, kad darosi, jie pavargsta, turi prisiimti didelę atsakomybę, o kartais susiduria su dideliu bejėgiškumu, kai kam nors nepavyksta padėti.
Po pirmojo karantino, vasarą buvo atliktas Lietuvos mokslo tarybos inicijuotas tyrimas, kuriame dalyvavo apie tūkstantį sveikatos priežiūros ir farmacijos sektoriaus darbuotojų. Tyrimo metu buvo klausiama respondentų, koks laikotarpis jiems buvo pats sunkiausias – prieš karantiną, per karantiną, po jo, ar jiems nebuvo jokio skirtumo. Daugiau kaip 80 procentų apklaustųjų nurodė, kad karantino ir pokarantininis laikotarpiai buvo itin sudėtingi.
Žinant, kad šiuo metu situacija yra daug sudėtingesnė, nei, kad buvo pavasarį, medikams tenka daug didesni krūviai, tad akivaizdu kad ši pandemija tapo ypatingu fiziniu ir psichologiniu išbandymu.
– Ar medikai ryžtasi atvirai kalbėti apie savo psichologinės sveikatos pablogėjimą?
– Po pirmosios karantino bangos jaučiantys psichologinės sveikatos pablogėjimą nurodė apie 40 procentų apklaustųjų sveikatos specialistų. Tuo metu kaip pagrindines nerimo ir grėsmių priežastis jie įvardijo nerimą dėl tikimybės užkrėsti artimuosius bei dėl to, kad darbe virusu gali užsikrėsti patys.
Nemaža dalis nerimavo ir dėl to, kad aplinkiniai dėl jų darbo gali vengti bendrauti su jų šeimomis. Analizuojant medikų pateiktus atsakymus labai dažnai buvo galima aptikti žodį „baimė“. Itin dažnai tai buvo baimė dėl artimųjų, kurie yra rizikos grupėje.
Žinome, didelės įtakos darbuotojo savijautai turi ir tai, kas vyksta gydymo įstaigoje, kokie yra santykiai tarp kolegų. Džiuginanti tendencija yra ta, kad didelė dalis tyrimo dalyvių savo savijautą darbe šiuo aspektu įvertino palankiai. Tai rodo, kad gydymo įstaigos į iššūkius reagavo tinkamai ir laiku – tą paminėjo apie 62 proc. apklaustų medikų.
Apie pusė tyrimo dalyvių pritarė teiginiui, kad nebuvo susipriešinimo tarp jų ir administracijos darbuotojų, visa svarbi informacija teikta laiku ir informaciniai pranešimai buvo gana aiškūs. Džiugu, kad medikai jautė stiprų visuomenės palaikymą (taip nurodė apie 48 proc. apklaustųjų), tačiau tik trečdalis tikino sulaukiantys palaikymo įveikiant psichologinius darbo iššūkius. Tai rodo, kad tik labai nedidelė dalis medikų naudojasi psichikos sveikatos specialistų paslaugomis.
– Kokių dar svarbių tendencijų atskleidė tyrimas?
Tyrimas parodė, kad penktadalis apklaustų respondentų jautė potrauminio streso sutrikimo simptomus. Kalbame apie pirmąją koronaviruso bangą, tad tiems, kuriems su virusu tenka grumtis antrosios pandemijos bangos metu, turimos problemos gali stiprėti ir gali rastis nemažai naujų.
Itin dažnai apklausti medikai minėjo nuovargį, situacijas, kai nuolat trūksta poilsio, o galimybių išeiti atostogų paprasčiausiai nėra.
Pacituosiu vieną respondentę: „Buvo tokių dienų, kai aš jau buvau nuleidusi rankas ir sakiau, kad tegul kažkas kitas prisiima visą atsakomybę, bet kolektyvas mane tiesiog griebdavo, supurtydavo ir sakydavo, kad viską padarysime patys, tik pabūk šalia“.
Kai ištinka tokios didelės nelaimės kaip ši, nieko taip nereikia, kaip vienybės, darnos ir susiklausymo. Labai svarbu, kad vienas kitą išgirstume ir suprastume. Medikai, kurie dirba priešakinėse linijose labai stipriai tai jaučia.
– Ar medikai įvardijo didžiausius psichologinius sunkumus?
– Tyrimo metu medikai pripažino, kad psichologiškai sunkiausia yra ištverti žmonių mirtis, kai jos ištinka kasdien, viena po kitos... Nors personalas ir stengiasi kaip nors atsiriboti, visiškai to padaryti neįmanoma, tad dėmesys medikų savijautai, psichikos sveikatai, jos tausojimui ir išsaugojimui turėtų būti viena svarbiausių uždavinių. Gelbėtojų apsaugojimas turėtų būti visų mūsų prioritetas. Kalbant apie medikų darbo sąlygas, labai svarbūs ir tokie, iš pažiūros paprasti dalykai, kaip galimybė įkvėpti gryno oro, laiku pavalgyti, pertraukėlė, per kurią galima paskambinti į namus, pasikalbėti su artimaisiais.
– Ar patys medikai linkę kreiptis pagalbos?
– Nors tyrimo metu buvo apklausta daugiau nei 900 medikų, vos 52 asmenys buvo naudojęsi psichikos sveikatos specialistų teikiamomis paslaugomis. Kitų tyrimo dalyvių prašėme nurodyti, kodėl jie nesinaudoja specialistų pagalba, tai didžioji dalis atsakė, kad tam trukdo itin didelis užimtumas. Vadinasi, net ir esant pagalbos galimybėms, medikams paprasčiausiai nėra kada jos ieškoti, tad ji turėtų būti proaktyviai siūloma.
Turėtų būti veikianti sistema, kai psichologas gautų informaciją, kad kažkuriam medikui yra labai sunku, jis labai pervargęs ir tuomet būtų galima su juo susisiekti ir pasiūlyti pagalbą. Organizacija turėtų sudaryti galimybę žmogui atgauti jėgas.
Kai įvyksta kokia nors didelė nelaimė ir atvyksta gelbėtojai, jiems leidžiama dirbti savaitę, o paskui jie siunčiami į namus, tam, kad gauta emocinė perkrova nebūtų per didelė. Labai dažnai baigiantis tai darbo savaitei žmonės bando derėtis, nori likti ilgiau ir padėti, bet tai vertinama kaip perdegimo požymiai. Žmogui, kuris dirba labai sunkiomis sąlygomis, kartais labai sunku suprasti, kas vyksta su juo pačiu.
Dažnai kolegos, draugai pamato, kad žmogus prastai miega, jam sunku susikaupti, nuolat kabinasi į darbą, pernelyg aktyviai visko imasi ir nieko negali užbaigti, arba atvirkščiai – niekam neturi jėgų.
Reikia pripažinti, kad šioje situacijoje mes visi turime įvairių jausmų ir emocijų – kartais labai sudėtingų ir sunkių, tad ir bloga savijauta yra suprantamas dalykas. Noriu atkreipti dėmesį, kai žmogus nustoja jausti, kai atbunka jo jausmai, tada ir pagalbos reikia kur kas rimtesnės. Tada vadinamasis perdegimas apima visas gyvenimo sferas, ne tik darbo.
Į nuovargio, perdegimo simptomus būti reaguoti, nes sunkūs ir slegiantys jausmai bei išgyvenimai kyla kaip atsakas po tokių atvejų, kai ligoninėje nepasiseka išgelbėti paciento. Į visą tai turime reaguoti labai empatiškai, priimti šią situaciją bei leisti žmogui išbūti su tais sunkiais jausmais, o kartu sudaryti galimybę apie tai pasikalbėti. Labai daug šioje situacijoje gali padėti kolegų kolektyvas, bet tuo pačiu nereikėtų bijoti pagalbos kreiptis į specialistus.
– Ekspertai sako, kad šios pandemijos padarinius jausime dar ilgai, ar jūs jiems pritariate?
– Nemanau, kad pandemijos pabaiga kaip ranka nubrauks visus sunkumus. Yra labai daug pavyzdžių iš istorijos, kai sukrėtusių įvykių aidas buvo jaučiamas labai ilgai. Krizė savyje talpina dvi galimybes. Viena jų – augti, geriau įsisąmoninti savo paties tikslus, vertybes, naujai pamatyti gyvenimo prasmę, daugelį dalykų įvertinti naujoje šviesoje ir bręsti kaip asmenybei, bet yra ir galimybė palūžti, susirgti, kapituliuoti.
Šiaip jau žmonės per krizes linkę stiprėti ir augti. Tyrimai rodo, kad apie 30 procentų žmonių, kurie išgyvena stiprų ūminį stresą, prireikia pagalbos atsitiesiant. Didžioji dalis žmonių sėkmingai įveikia sunkumus, bet faktas, kad tam reikia laiko, o kiekvienas toks iššūkis atneša daug pamokų ir kitų teigiamų dalykų, bet kartu už tai sumokame savo kainą. Mūsų stresas tikrai nepasibaigs su ta diena, kai bus panaikinti įvairūs karantino apribojimai.
