Toks klausimas kyla stebint, kas šią savaitę vyko galingiausioje pasaulio demokratijos tvirtovėje – JAV.
Lietuviškas Užgavėnes ar skandinavišką „Euroviziją“ primenančios minios siautėjimas Kongrese išties atrodė taip neįtikėtinai, kad daugelį pasaulyje paskatino kalbėti apie tos demokratijos mirtį arba bent lemtingą nuosmukį.
Tikrai buvo galima numatyti, jog D.Trumpas darys viską, kad arba liktų prezidento poste, arba bent sukeltų tokią sumaištį, kad jo nugalėtojas demokratas J.Bidenas kuo ilgiau tiesiog negalėtų pradėti prezidentavimo.
Jis tai ir darė – užvertė teismus skundais dėl suklastotų rinkimų, spaudė įvairius pareigūnus pakeisti rezultatus ir kurstė savo šalininkus kovoti gatvėse.
D.Trumpas taip pat spaudė Respublikonų partijos parlamentarus Atstovų Rūmuose ir Senate griebtis beprecedenčio žingsnio – Kongreso posėdyje, turinčiame formaliai patvirtinti rinkimų rezultatus, tiesiog balsuoti „prieš“.
Pagrindiniai galimi tokio elgesio motyvai yra šio politiko liguistai narciziškas būdas, neleidžiantis nieku gyvu pripažinti pralaimėjimo, taip pat nemažai realaus pagrindo turinti baimė, kad nugalėję demokratai ims jam žiauriai keršyti. O gal būta ir išskaičiavimo, kad sukėlus kuo didesnę sumaištį galima kuo ilgiau išlikti dėmesio centre ir taip pasikloti gerus pamatus tolesniam karui su J.Bidenu bei demokratais dėl 2024 m. prezidento rinkimų.
Taigi Kongreso šturmas D.Trumpo kurstytų mitinguotojų pajėgomis siekiant sutrukdyti posėdį – logiškas bendro scenarijaus posūkis, kuris galėjo įvykti ir savaime, be specialios režisūros.
Bet kadenciją baigiantis prezidentas su savo šalininkais teigia, kad jie niekuo dėti, ir smerkia 5 mirtimis pasibaigusio chaoso dalyvius. Negana to, dalijamasi sąmokslo teorijomis, kad riaušininkus į Kongresą nuvedė radikaliajai kairei ir, suprantama, demokratams atstovaujantys provokatoriai.
Šiaip ar kitaip, tai, kas įvyko šį trečiadienį, buvo logiškas D.Trumpo ir respublikonų politikos per visus pastaruosius ketverius metus rezultatas.
Šį įvykį paskatino ir politinės įtampos bei sumaišties nulemtas bendras pakrikimas visuose valstybės organizmo organuose.
Dabar JAV teisėsauga trykšta aktyvumu ir grasina Temidės kardu visiems šturmo dalyviams. Demokratai telkiasi patį D.Trumpą nušalinti nuo pareigų surengus antrą apkaltą ir nelaukiant dar dviejų savaičių iki J.Bideno inauguracijos.
D.Trumpo šalininkai ir politinės komandos nariai, jau anksčiau vienas po kito šokę iš vežimo, dabar paplūdo lauk audringu srautu. O ir pats prezidentas pažadėjo taikiai perduoti valdžią J.Bidenui ir pagaliau tarsi paskelbė pasitrauksiąs.
Tačiau ar tai tikrai leidžia teigti, kad baigėsi bent dramatiškiausia šio spektaklio dalis?
Vargu. Per artimiausias dvi savaites iki inauguracijos ar jos metu galima tikėtis ir naujų neramumų, ir paties D.Trumpo demaršų. Negalima kategoriškai atmesti ir galimybės, kuri iki šiol laikoma visiškai fantastine: D.Trumpas, apsuptas tų pačių „patriotų“ minios, tiesiog užsibarikaduos Baltuosiuose rūmuose.
Bet net jei valdžių pasikeitimas vyktų sklandžiai, niekur nedings kiti, esminiai, dalykai.
Kaip smarkiai yra susiskaldžiusi Amerikos visuomenė ir kaip atmetamos pagrindinės demokratijos normos, parodė apklausa apie Kongreso šturmą.
Net 45 proc. Respublikonų partijos šalininkų jam pritaria, o palaikančiųjų yra net tarp demokratų. Neįtikėtina, bet tai vyksta demokratijos tvirtovėje.
Žodžiu, net jei D.Trumpas galutinai politiškai bankrutuotų, JAV visuomenės susiskaldymas ir priešiškumas demokratijos normoms niekur nedings.
Vis dėlto tikimybė, jog pagrindinė pasaulio demokratija, nors ir skausmingai, įveiks ir šią ligą, yra didesnė už pavojų, kad ji toliau smuks.
Kitaip sakant, galima tikėtis, kad radikaliausia visuomenės dalis bus sutramdyta ir pažabota.
Tuo metu Lietuvoje belieka guostis, kad karštinės, krečiančios demokratijos tvirtovę, fone mūsų demokratijos negalavimai atrodo vos ne kaip vaikiški vėjaraupiai, o gal net nekenksmingas išbėrimas.
Naujoji valdžia toliau žodžiais kariauja su senąja, kuri esą labiau kalta dėl kol kas pozicijų neužleidžiančios, nors ir stabtelėjusios koronaviruso pandemijos.
Dabar draskomasi dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) vadovybės. Jau iš karto po Seimo rinkimų buvo aišku: konservatoriai norės ją pakeisti į sau lojalią, o sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys po ilgo trypčiojimo tik vakar pagaliau atvirai paragino NVSC direktorių R.Petraitį eiti lauk.
Šis veikėjas laikomas buvusios valdžios statytiniu, tačiau valstiečiai prisiekinėja, jog ir patys seniai matė, kad jis nepatempia vežimo, net neįstengia suskaičiuoti mirusiųjų nuo COVID-19.
Tačiau R.Petraitis atsikerta, kad seniai prašė valdžios paskirti daugiau finansinių išteklių ir pajėgumų, o dėl supainiotos mirčių statistikos galima apkaltinti ir ligonines, kurios duomenis į NVSC siuntė padrikai ir netvarkingai.
Bet kokiu atveju galima pritarti teigiantiems, kad dabartiniai šokiai aplink šią kėdę daugiausia nulemti politikos – naujų valdančiųjų siekio surasti buvusios valdžios kaltuosius valdininkus ir juos pakeisti ištikimais saviškiais.
Tai nenauja ir jau įprasta lietuviškojo „valdžios tranzito“ dalis, kurios, kaip matome, negali pakeisti net ypatingoji pandemijos padėtis. Tačiau tai bet kokiu atveju geriau negu tokios naujovės, kurias regėjome anapus Atlanto.
