Lietuva politologiniuose vertinimuose prisijungė prie paprasto paaiškinimo: apsiriko ir dar dėl to grauš nagus. Mano manymu, JK, stipri ir įtakinga iki ES, sėkmingai vystysis ir po eksperimentinio laikotarpio Europos bendrijoje. ES nėra pati tobuliausia ir vienintelė galima sėkminga asociacija, nors daug kuo ir pasiteisinusi, ir pasiekimų daugiau nei nesėkmių.
Pagaliau R.Kiplingas pasakojime apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas, tikriausiai omeny turėjo ne tik ne visada elgesiu nuspėjamą žmogaus draugą. Ar yra daugiau nenuspėjamųjų ES kompanijoje? Vos JK pajudėjus iš bendro likimo teritorijos, žinovai iškart pranašavo – nepasiseks, greitai pamatysią, kokią kvailystę darantys.
Procesui įsibėgėjus ES gerbėjai pareiškė, jog tai tik sustiprins Bendrijoje likusius narius. Skeptikai iš dalies buvo teisūs – tik teoriškai išstojimas iš ES atrodo paprastas, o tikrovėje, kaip pamatėme, reikalaujantis neeilinių derybininko nervų. Derybų pabaiga buvo panaši į pasaulio futbolo varžybų finalą. Ne kartą pagalvojau – jeigu išstoti iš ES panorėtų keletą ar keliolika kartų menkesnė už JK valstybė, tikriausiai išstojimo procedūra tokį subjektą tūkstančių problemų kastuvu užkastų ir net vietos, kur palaidojo, nepažymėtų.
Lietuva į ES stojo kupina entuziazmo. Dabar jis racionalesnis, bet apklausose ES palaikymas aukštas. Pakilo Lietuvos, lyginant su pirmuoju atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiu, gerovė, nors socialinės atskirties statistika irgi nepaneigiama.
Kaip būtų Lietuvai netapus ES nare, lieka spėlioti.
Abejojančių, ar reikia stoti į ES, buvo ir prieš Lietuvai oficialiai pareiškiant tokį ketinimą, bet į platesnę viešą diskusiją dvejonės neišsiplėtojo. O jei kas ir būtų paklausęs, kaip įstojus išstoti, jį būtų pasitikęs maždaug toks vertinimas: gal tave rusai pasamdė taip klausinėti? Koks beprotis norėtų iš tokio gero darinio (ES) išstoti? Net pačioje ES nuvilnijus euroskeptikų bangai Lietuvoje nieko panašaus neatsirado, o jei kas ir pabandydavo, iškart buvo įrašomas į marginalus, neminint jau kitokių apibūdinimų.
Taip yra iki šiol ir dar 5 metus niekas nesikeis. Prisimenu šmaikščią vieno filosofo frazę Knygų mugėje: „Lietuviai paskutiniai apsikrikštijo, paskutiniai ir iš Europos Sąjungos išstos.“
Kas nepatinka euroskeptikams? Daug jų ir įvairių, nelengva ir klasifikuoti. Yra griežtieji, skatinantys savo valstybes trauktis iš organizacijos, yra už ES tąsą, bet griežtas reformas viduje, yra prieš esamą ES socialinę politiką, prieš multikultūralizmą, pastangas kurti „naują europietį“.
Bendra visiems euroskeptikams tema – tolesnė ES ateitis, kai nuo iš pradžių sumanytos ekonominės integracijos pamažu pereinama į politinę. Būtent šio proceso labiausiai ir baiminamasi. Dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje visai ne euroskeptikė Didžiosios Britanijos premjerė M.Thatcher taip kalbėjo: „Stengtis žlugdyti nacionalinį valstybingumą ir koncentruoti valdžią europietiško konglomerato rankose būtų ne tiktai žalinga, bet ir pakenktų siekiamiems tikslams.
Europa bus stipri tik tada, kai ją sudarys Prancūzija kaip Prancūzija, Ispanija kaip Ispanija, Britanija kaip Britanija, su savo papročiais, tradicijomis, identitetu.
Būtų kvaila viską pabrukti po europietišku identitetu.“
Šia proga galima pacituoti 2017 m. Europos intelektualų Paryžiaus pareiškimą: „Prašome visų europiečių prisijungti prie mūsų ir atmesti utopinę iliuziją apie multikultūrinį pasaulį be sienų.
Mes pagrįstai ir teisėtai mylime savo gimtąją žemę ir siekiame savo vaikams perduoti tai, ką paveldėjome iš savo tėvynės. Kaip europiečiai mes dalijamės bendru paveldu, ir šis paveldas reikalauja, kad visi kartu gyventume santarvėje kaip tautų Europa. Atnaujinkime tautinį suverenumą ir susigrąžinkime savigarbą prisiimdami bendrą politinę atsakomybę už Europos ateitį.“
Vieno rimčiausių ES ateities modelių tyrėjų A.Giddenso nuomone, nerimas, kurį kelia federalizmas, daugiausia susijęs su perspektyva prarasti nacionalinį suverenitetą.
Lietuvoje apie šią baimę niekada, išskyrus pastumtuosius į paraštę, nebuvo diskutuojama. Nuo stojimo į ES pradžios dalies suvereniteto delegavimas centrui buvo ir tebėra laikomas teigiamu dalyku. Tam pritariu. Bet neišvengiamai ES integracijai kapstantis į priekį iškils problema dėl papildomų funkcijų perdavimo.
Beje, mes ir patys jau seniai nebepastebime, kad ne vieną bendraeuropinį ir Lietuvai aktualų klausimą perleidžiame nuostatai – ten, Briuselyje, geriau žino. Netikėtai, nes iš oficialios valdančiosios partijos gretų, į tai atkreipė dėmesį Seimo narys A.Ažubalis straipsnyje „(Ne)Lietuvos užsienio politikos akcentai peržengus Naujųjų metų slenkstį“.
Aukščiausiu valstybių narių vadovų lygiu buvo pritarta ES ir Kinijos susitarimui dėl investicijų, nors tai, autoriaus nuomone, turėjo būti svarstoma ir Seime. Bet susitarimą vertins tik Europos Parlamentas.
A.Ažubalis klausia: „Kas nutarė (suteikė mandatą?), kad Seimui užteks tik patikinimo, jog sutartyje „viskas tvarkoj“ ir nacionalinė įstatymų leidžiamoji valdžia gali būti apeinama?“.
Atsakau kaip nacionaliniams interesams neabejingas pilietis: gerbiamas Seimo nary, tai jau seniai vyksta. Dar gerai, kad išdrįsote atkreipti dėmesį. Nors tiek.
