Iš ryto pėstute namo grįžęs visas kruvinas tuometinis penkto kurso medicinos studentas bei greitosios pagalbos stoties felčeris sužinojo, kad turi skubiai slėptis.
Tą naktį paryčiui jis buvo iškviestas į televizijos pastatą gelbėti mirtinai sužeisto desantininko leitenanto Viktoro Šackich (1969–1991) ir jo kūną jau be gyvybės ženklų greitosios pagalbos automobiliu nuvežė į ligoninę. O jau po kelių valandų jo tėvų butą pasibeldė du kariškiai iš karinio Šiaurės miestelio, teiraudamiesi greitosios pagalbos stoties felčerio.
Dvi savaites N.Markevičius slapstėsi pas gimines Ignalinos rajone. Tuo metu Sovietų Sąjungos gynybos ministerijai priklausantis laikraštis „Krasnaja zvezda“ („Raudonoji vėliava“) išspausdino straipsnį, kur N.Markevičius buvo ko ne kaltinamas dėl V.Šackich mirties ir grįžti į Vilnių neatrodė protinga..
Grįžus laukė dar vienas tyrimas – Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijoje. Kruopščiai įvertinę jo tos nakties veiksmus, Lietuvos medikai pripažino, kad N.Markevičius elgėsi teisingai.
– Padarėte įspūdingą karjerą. Kokią įtaką tam turėjo sausio 13-osios naktis?
– Iš tikrųjų daug kam per visą gyvenimą netenka patirti tokių išgyvenimų, tokio noro kažką siekti ir daryti. Po sausio 13-osios nakties ne tik aš, bet ir didelė dalis mano bendraamžių suprato, kad mes privalome siekti savo užsibrėžtų tikslų. Mes kovojome dėl savo šalies, dėl kitokios santvarkos, dėl kitokių santykių, dėl žmogaus laisvių, ir tai davė didžiulį stimulą visai mano kartai. Ir manau, kad tai padarė labai didelę įtaką visiems, siekiant aukštumų savo srityje.
– Ar galima kalbėti apie sausio 13-osios kartą?
– Manau, kad taip. Nes ta karta, kuri išgyveno tą perėjimo į laisvą visuomenę laiką, prieš tai sulaukusi brandos sovietiniame laike – manau, kad jie tikrai labai užsigrūdino. Tai – labai stipri karta.
– Ar tą naktį galėjote atsisakyti teikti pagalbą V.Šackich?
– Ir tada ir dabar apie tai galvojau. Mediko pareiga teikti pagalbą žmogui. Jau eidamas studijuoti medicinos žinojau, kad mano pareiga yra teikti pagalbą žmogui nepriklausomai nuo jo rasės, tautybės ar politinių pažiūrų.
– Ar jau buvote davęs Hipokrato priesaiką?
– Tais laikais tai vadinosi „Tarybinio gydytojo priesaika“. Ji panaši, tik truputį pakeista. Bet ji duodama baigus šešis kursus, jau gaunant diplomą.
Tuo metu diplomo aš dar neturėjau, bet pagal galiojančias tvarkas baigus keturis medicinos kursus galėjai dirbti slaugytoju, o po penkto – felčeriu. Felčeriai dabar vadinami paramedikais.
– Ar jūsų kvalifikacija buvo pakankama suteikti pagalbą tokiems rimtiems sužeidimams?
– Prie televizijos bokšto buvo atvažiavę ir reanimacinės bei kardiologinės brigados. Jei matydavome, kad kam reikia sudėtingesnės pagalbos – per vidinį ryšį iškviesdavome specializuotą pagalbą.
– Ar ne keista, kad per karinę operaciją kariškiai neturėjo savo medikų?
– Vertinant situaciją pagal mano dabartinį medicininį išprusimą man tas labai keista. Kariškiai neturėjo kviesti civilinės greitosios pagalvos automobilio. Aišku, kad jie turėjo turėti savo medikus. Tai buvo skuboti sprendimai. Bet tai – tik mano nuomonė.
Vežant desantininko kūną jau be gyvybės ženklų į ligoninę, į mūsų greitąją įsėdo ir vienas karininkų iš tos ALFA grupės, kuri puolė. Jis su mumis važiavo į ligoninę. Ir net to V.Šackich lavoną mes palikome Raudonojo Kryžiaus ligoninėje paguldę šalia Tito Masiulio, žuvusio už Lietuvos laisvę. Tik po kelių valandų atvažiavo kariškiai pasiimti savo žuvusio karininko lavono. Bet jis jau buvo išvežtas.
– Jūs buvote pirmasis, kuris teikė pagalbą desantininkui. Ar jį buvo įmanoma išgelbėti?
– Tą klausimą man uždavinėjo ir Sveikatos apsaugos ministerija prieš 30 metų. Jį mums jau atnešė lavoną.
Kai įvykiai prie Televizijos bokšto aprimo, mes susisiekėme su greitosios pagalbos stotimi ir mums liepė važiuoti prie Televizijos pastato Konarskio gatvėje – ten gali būti sužeistų. Mes su vairuotoju atvažiavome prie televizijos pastato ir ginkluoti kareiviai parodė sukti prie įėjimo.
Prie pastato stovėjo tankas ir pravažiuoti negalėjome – dabar sunku pasakyti, bet apie 10 minučių sugaišome. Tuomet mums pradėjo šaukti, kad greičiau bėgtume, ir kareiviai atnešė V.Šackich, paguldytą ant lentų.
– Ar tos 10 minučių buvo lemtingos?
– Ne, tas karininkas mano manymu buvo jau miręs anksčiau.
Tai buvo šautinė žaizda, šauta tikrai iš priekio, nes pilvo srityje buvo kulkos įėjimo vieta, o nugaros srityje – išėjimo. Ta vieta kur kulka išėjo buvo labai didelė, o tai rodė, kad šauta išcentrine kulka. Ir kai jį atnešė jis jau buvo nukraujavęs ir be jokių gyvybės požymių.
Bet man liepė kuo greičiau jį vežti į ligoninę. Į greitosios pagalbos automobilį atsisėdo kartu dar vienas karininkas. Jis buvo be atpažinimo ženklų, bet spėju, kad karininkas.
Aš dar tam desantininkui perrišau žaizdą, leidau adrenaliną, širdies masažą bandžiau daryti.
O kai atvažiavome į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, atbėgo gydytojas ir mes iš karto jį nunešėme į koridorių ir paguldėme šalia Tito Masiulio, tą naktį žuvusio už Lietuvos laisvę.
Daktaras viską laiką kartojo tam kartu atvažiavusiam kareiviui: „Posmotrite, čto vy delaete“ („pažiūrėkite, ką darote“).
Kareivis nusiėmė šalmą, susigraudino ir sako: „Ja ne strelial“ („Aš nešaudžiau“). „Mums iš vakaro buvo instruktažas ir pasakė, kad šaudyti negalima“. Atsisegė savo šovininę ir parodė, kad ten yra visi šoviniai. Bet tai buvo tikri šoviniai.
– Tą naktį jūs bendravote ir su kitais su kariškiais – bandėte pakliūti į bokštą, vėliau Televizijos pastate. Taip jie jautėsi – ar jie šventė pergalę, ar buvo prislėgti, ar paveikti narkotinių medžiagų?
– Tie ALFA grupės smogikai – specialaus padalinio kariai – tai jei niekaip nereagavo. Jie buvo su šalmais, uždarytais veidais, jų veidų pamatyti buvo neįmanoma.
Aš turėjau patirtį – tik prieš 4 metus buvau grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, tai tokių specialių padalinių man neteko matyti. Jie man atrodė kaip iš kosmoso. Buvo pilnai ekipiruoti, su specialiais šalmais. liemenėmis. Panašiais, kaip dabar rodo specialias pajėgas filmuose.
Tie kareiviai, kurie saugojo, kad žmonės nepatektų į Televizijos bokštą ir Televizijos pastatą – taip, man ir tuomet ir dabar buvo panašu, kad jie buvo kažkuo paveikti.
– O kaip elgėsi organizacijos „Jedinstvo“ nariai?
– Kai prie televizijos bokšto viskas aprimo ir mums pranešė, kad reikia važiuoti į Konarskio gatvę link Televizijos pastato – pirmiausia susidūrėme su jedinstvenenikais. Tai buvo pirmoji grandis, sauganti pastatą, už jų dar buvo kariškiai. Visi jie buvo su raudonais raiščiais.
Jie buvo įsitikinę, kad laimėjo, nes gestikuliavo ir šaukė, o kai važiavome – stūmė mūsų automobilį.
Gerai atsimenu, kad jų tarpe buvo daug girtų ir jie keikėsi tikrai riebiai.
– Jūs dirbote Greitosios pagalbos stoties felčeriu. Ar buvote kaip nors iš anksto perspėti, kad tą naktį gali tekti gydyti daug sužeistųjų?
– Mes visi atėjome į darbą rutiniškai. Jau savaitę rusų kariuomenė užiminėjo vieną kitą pastatą, įtampa buvo didelė. Bet tą dieną mes ėjome į darbą kiekvieną dieną ir niekas nebuvo įspėtas, kad kas nors gali įvykti būtent šią naktį.
Tą vakarą važiuojant į darbą Žalgirio gatve pamatėme tankų koloną, kuri pakilo į kalną ir pasuko link televizijos bokšto. Jau tada mums kilo įtarimas, kad kažkas šį kartą gali būti. Visi žiūrėjome televizorių ir kai už Eglės Bučelytės nugaros atsirado ALFA grupės nariai – tik tada mes gavome kvietimą, kad visos laisvos greitosios pagalbos brigados turi vykti prie Televizijos bokšto ir visiems išdalino dujokaukes.
– Kiek tą naktį dirbo greitosios pagalbos ekipažų?
– Sudėtinga būtų atsakyti, nes nežinau. Bet vidutiniškai dirbdavo 30 bendrų brigadų, kelios reanimacinės brigados, 3 ar 4 kardiologinės.
– Skelbiama, kad tą naktį buvo virš 700 sužeistųjų. Trisdešimt ekipažų negalėjo jiems visiems padėti. Ar tai reiškia, kad žmonės patys vieni kitiems suteikė pagalbą?
– Taip, tokius vaizdus aš ir pats mačiau.
Sužeidimai buvo labai įvairūs. Daugelio ausų būgneliai buvo pažeisti ar plyšę. Buvo nedidelių sužeidimų, kur susitvarkydavo patys žmonės, kai kurie patys važiavo į ligoninių priimamuosius.
Tuo metu buvo toks susitelkimas, kad galėjai gauti pagalbą iš bet kurio žmogaus, esančio greta tavęs ar prie bokšto, ar prie televizijos pastato, ar prie parlamento, ar iš viso mieste bet kuris žmogus galėjo vos ne atiduoti savo pirštines ar kepurę. Tokio susitelkimo bent jau pastaruosius 30 metų man tikrai neteko jausti.
– Kaip elgėsi sužeistieji? Juk niekas iš jų nesitikėjo, kad bus šaudoma, kad bus pavartota jėga.
– Aišku, kad visi mes buvome šoke. Žmonės nebuvo matę karo, o tą naktį buvo tikras karas – šaudė tankai, automatai, lengvieji ginklai. Tai buvo karinė situacija.
Tik medikai prie streso pripratę.
O pacientai tikrai buvo visi šoke. Iš pradžių daug kas net nejautė tų sužeidimų, nes buvo euforiškai pakylėti: susitelkimas ir įsitikinimas, kad kovoja už bendrus tikslus darė savo.
Jokių panikos požymių. Teko važiuoti į Raudonojo kryžiaus ir šv.Jokūbo ligoninių priimamuosius, ten buvo labai daug pacientų, bet niekur panikos nebuvo.
– Ar buvote sutikęs žmonių, kuriems tą naktį teikėte pagalbą?
– Dirbdamas greitosios pagalbos automobilyje visada turi pildyti korteles su pavardėmis ir diagnozėmis, bet tą naktį mes nieko neregistravome. Buvo labai daug sužeistųjų ir skubėjome juos išvežti ligoninių priėmimo skyrius.
– Ar galėjo tą naktį būti dar daubiau aukų. Tarkime, jei būtų pašalę – juk buvo neįprastai šilta.
– Nebuvo labai šalta. Bet manau, kad jei jie būtų nusprendę toliau vykdyti puolamąją operacija – tada tai tikrai aukų būtų buvę daug daugiau.
Visos greitosios pagalbos medikų brigados, kai jau buvo užimti Televizijos bokštas ir Televizijos pastatas – buvo nusiųstos prie parlamento pastato.
Bet manau pamatę tokį žmonių pasipriešinimą ir tokį susitelkimą jie išsigando ir nebepuolė.
– Ar galima lyginti šias dvi krizes sveikatos apsaugoje – 1991-ųjų sausį ir dabar, per COVID-19 pandemiją?
– Aišku, kad lyginti galima, bet labai sunku. Prieš trisdešimt metų buvo labai aiškus priešas, visi turėjome labai aiškų tikslą, buvome susitelkę taip, kaip aš per trisdešimt metų vėliau nemačiau, buvome emociškai stipriai nusiteikę. Ir didžioji visuomenės dalis buvo aiškiai nusiteikusi kovoti, atiduoti visas savo jėgas tai kovai – todėl mes laimėjome.
Šiuo metu kova panaši, nors mes to priešo nematome, nėra nei tankų, nei technikos, nei žmonių. Bet nusiteikimas daug silpnesnis – tiek emociškai, tiek fiziškai nei buvo prieš trisdešimt metų.
Prieš trisdešimt metų žiūrint iš medicininės pusės buvo vienos nakties krizė. Ir tą naktį medikai buvo susitelkę kaip ir dabar.
Labai gerai atsimenu, kad medikai, slaugytojai be jokio kvietimo be jokio nurodymo sausio 13-osios naktį suvažiavo į ligonines ir dvi paras ligoninėje gyveno bei bandė padėti visiems sužeistiesiems.
Dabar medikai ir jų pagalbininkai kovoja dieną naktį, be šeštadienių ir sekmadienių, be Naujųjų metų švenčių, Kūčių ir Kalėdų labai sudėtingomis sąlygomis. Kovoja ne tik šios ligos specialistai, bet visi – okulistai, ginekologai, chirurgai – jie visi dirba darbą, kurio anksčiau nedirbo.
Mūsų ligoninė skirta gydyti COVID-19 pacientams, kasdien turime virš 300 pacientų, o infekcinių ligų specialistų visoje Lietuvoje 50 ar 60, tai į pagalbą stoja visų specialybių gydytojai.
Bet dalis visuomenės ignoruoja visas rekomendacijas ir sudaro sąlygas, kad užsikrėtimų skaičius ne mažėja, o didėja.
