Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus vedėjas J.Vaičenonis 1991 metų sausį pats gynė laisvą žodį, kad pasaulis išgirstų, jog Sovietų Sąjunga bando užgniaužti Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe, ir net slapčia klausėsi sovietų karių pokalbių.
51 metų istorikas įsitikinęs, kad būtent jauni žmonės būna visų istorinių įvykių priešakyje. Tai įrodo ir dabartinis jaunimas, kuris nepaisant pavojaus užsikrėsti koronavirusu savanoriauja ir padeda kitiems naujų išbandymų metu.
– Per istorinius Sausio įvykius studijavote Vilniuje. Kur buvote tomis dienomis? – J.Vaičenonio paklausė „Laikinoji sostinė“
– Tada buvau pirmakursis istorijos studentas, mokiausi Vilniuje. Sausį vyko sesija, bet sėdėti auditorijose niekas nebenorėjo. Drauge su bendrakursiais keliaudavome budėti prie įvairių strateginių sostinės objektų. Naktį iš sausio 11-osios į 12-ąją budėjome prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato S.Konarskio gatvėje. Pasklido žinios, kad užblokuotas geležinkelis, keliai. Sausio 13-ąją mano dabar jau amžinatilsį senelis turėjo švęsti 91-ąjį gimtadienį. Prie televizijos sutikau žmogų, kuris vairavo autobusą ir planavo vykti į Kauną, su juo ir grįžau į namus.
Su šeima, nuolat stebėdami transliaciją per televizorių, pavalgėme vakarienę – taip paminėjome senelio gimtadienį. Vakare eidamas ilsėtis prie lovos susidėjau šiltus drabužius, kad jei prireiks kaip karys kuo greičiau apsirengčiau. Tada nutrūko transliacija iš Vilniaus televizijos studijos.
Mamai pasakiau, kur yra mano dokumentai, ir išskubėjau į miestą. Gyvenome Ašigalio gatvėje. Mačiau, kaip šviesos užsidega ir kitų namų languose. Išėjus į kiemą grupė vyrų sėdome į nepažįstamo žmogaus automobilį ir nuvykome į Vaižganto gatvę, kur yra Kauno televizijos ir radijo techninė širdis – relinės jungties stotis.
Šį objektą rinkausi dėl to, jog būtent per televiziją pasaulis turėjo sužinoti, kad Lietuva siekia apginti savo laisvę ir valstybę, o Sovietų Sąjunga su mūsų tauta nori susidoroti.
Prie stoties netrukus susirinko ir daugiau žmonių. Žmonės iš įvairių daiktų, vamzdžių ėmė statyti barikadas, kad patekti į stotį būtų sunku. Savivaldybės atstovai atsiuntė smėlį barstančių mašinų, kurios taip pat užtvėrė privažiavimą prie stoties. Iš pastato buvo atneštas ir ant palangės pastatytas mažas televizorius, per kurį matėme transliaciją iš Kauno televizijos.
Nors visi buvome beginkliai, bet susitelkę ir vieningi. Kai sužinojome apie aukas Vilniuje, tai buvo sukrėtimas, bet tuo pat metu visi žinojo: kad ir kas nutiktų, nesitrauksime. Taip budėjome iki sausio 14 dienos.
– Bet vien budėti prie strateginių objektų jums nepakako. Ėmėtės ir kitų žygių. Ar negalvojote, kad galite nukentėti ar net žūti?
– Tuo metu ne tik studijavau, bet ir dirbau Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Lietuvos kariuomenėje turėjome bičiulių. Su jais ir savivaldybės atstovais tarėmės, ką daryti toliau. Sovietų kariuomenės divizija buvo įsikūrusi Kauno centre.
Mes iš mūsų kariuomenės gavome radijo stotį. Muziejus prie pat tos vietos A.Mickevičiaus gatvėje, kur buvo įsikūrę sovietų kariai, tiesiog už tvoros esančiame pastate turėjo ūkines patalpas. Pasiėmę didžiulę dėžę su radijo stotimi įsitaisėme to pastato palėpėje, per langą iškišome ant lazdos pritvirtintą anteną ir bandėme išgirsti, apie ką kalbą sovietų kariai.
Pavyko nugirsti, kad jų vadas išvyko ilsėtis, kad kariai ieškos, kur gauti alkoholio. Buvo galima manyti, kad plano pulti kokius nors Kauno objektus nėra. Šias žinias pranešėme Kauno savivaldybei.
Apie pasekmes tada negalvojome, visi darė, kas ką sugebėjo.
Į atmintį labai įsirėžė ir kauniečio Tito Masiulio, kuris žuvo Vilniuje, laidotuvės. Jis buvo pašarvotas Karo muziejuje. Kaip dabar matau žmonių minias. Jie ėjo atsisveikinti, eilė tįso nuo muziejaus K.Donelaičio gatve link Vytauto prospekto.
– Kokia dabar, žvelgiant iš trijų dešimtmečių perspektyvos, Sausio įvykių svarba mūsų tautai?
– Sausio įvykių svarba labai didelė. 1990 metų Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimas buvo deklaracija, o štai beginklių žmonių pasipriešinimas agresijai, susitelkimas, vienybė pasirodė esanti milžiniška jėga, žmonės įrodė, kad tikrai siekia apginti savo valstybę ir laisvę.
Žmonės uždėjo krauju sulaistytą antspaudą ant laisvės ir nepriklausomybės deklaracijos. Pareiškėme, kad turime valstybę ir žmonės jos niekam nebeatiduos. Ne veltui Sausio 13-ąją mes minime kaip Laisvės ir jos gynėjų dieną.
– Dėstote istoriją žmonėms, kurie anuomet net nebuvo gimę. Ar jaunimas suvokia, kas įvyko tuo metu, ir ar elgtųsi taip pat, kaip jauni žmonės elgėsi anomis dienomis?
– Tie, kurie gimė po Sausio įvykių, asmeninės patirties, kaip tai vyko, neturi. Mūsų, tai patyrusiųjų, atmintis blėsta. Manau, kad labai svarbu apie tų dienų įvykius pasakoti, kad jaunimas suvoktų tų įvykių prasmę. Mūsų pareiga – pasakoti apie tai, kas vyko ir ką darėme. Manau, labai svarbu, kad švietimo sistema sugebėtų šį istorinį įvykį įtraukti į mokymo programas. Puiku, kad mokyklose Sausio 13-oji minima, apie ją kalbama.
Jaunimas visų istorinių įvykių metu buvo ir bus varomoji jėga. Juk tie žmonės dar neturi įsipareigojimų ir baimės. Tokia buvo ir mūsų karta.
Dabartinis jaunimas susiduria su kitokiais iššūkiais. Vienas jų yra COVID-19 pandemija. Tai šis virusas ir su juo susiję įvykiai įsirėš jiems į atmintį. Matau, kad dabar jauni žmonės niekuo nesiskiria nuo mūsų. Nemažai jų tampa savanoriais, padeda kitiems.
