„Žiūrėdamas į tų laikų nuotraukas visada ieškau savęs. Buvau Aukščiausiosios Tarybos gynėjų gretose, todėl tikrai turėtų būti nuotrauka, kurioje esu ir aš.
Tiesa, tokios nuotraukos dar neradau, tačiau viliuosi kada nors ją pamatyti. Nors gal jos ir nėra – ten ėjome ne asmenukių darytis.
O kol kas tam, kad prisiminčiau tas dienas, net nuotraukų nereikia“, – portalui lrytas.lt sakė apie šį savo gyvenimo tarpsnį prakalbęs T.Vitkus.
Prieš trisdešimt metų šiaulietis T.Vitkus buvo Policijos akademijos pirmakursis.
– Kodėl nusprendėte stoti į Policijos akademiją?
– Visada svajojau būti kriminalistu. Teko tarnauti sovietinėje armijoje. Du metus praleidau Novosibirske (Rusija) vidaus tarnybos ryšių dalinyje.
Po armijos planavau stoti į milicijos mokyklą, kad tapčiau kriminalistu. Tačiau iš armijos sugrįžau per vėlai – stojamieji egzaminai jau buvo pasibaigę.
Todėl vienerius metus pradirbau milicijos patruliu, o kitais metais įstojau į Policijos akademiją.
– Kokia atmosfera tuo metu tvyrojo Policijos akademijoje?
– Situacija buvo įtempta. Kad atmosfera kaista ir galima laukti įvairių netikėtumų, tapo aišku jau po jedinstivininkų bandymo užimti Aukščiausiąją Tarybą.
Pasklido kalbos, kad sovietų kariai gaudo armijoje netarnavusius jaunuolius.
Dauguma Policijos akademijos kursantų nebuvo tarnavę sovietinėje armijoje, todėl jiems iškilo grėsmė netekti laisvės.
Prasidėjus neramumams akademijos vadovybė šiems jaunuoliams patarė slapstytis, o iš mūsų kelių dešimčių jau sovietinėje armijoje tarnavusių kursantų buvo sudarytas rezervinis padalinys viešajai tvarkai palaikyti.
Kai sovietai pradėjo užiminėti pastatus, mes gal dvidešimt policijos akademijos studentų kartu su dėstytojais buvome pašaukti ginti Baltupiuose esančius pirmuosius Policijos akademijos rūmus.
– Kaip ruošėtės šiai užduočiai?
– Kad galime tapti sovietų karių taikiniu, abejonių nekilo. Aplink važinėjo tankai ir kariškių kolonos.
Baldais ir kėdėmis užgriozdinome pastato duris, langus uždangstėme čiužiniais. Mums išdavė dujokaukes.
Automatais ginkluotus karius būtume galėję pasitikti tik rankose laikydami ašarinių dujų balionėlius ir lazdas.
Aš su vienu dėstytoju prie baldais ir kėdėmis užremtų paradinių durų atitempiau didelį gesintuvą, kuriuo būtų galima apipurkšti čia įsiveržusius karius.
– Ką veikėte laukdami įsiveržimo?
– Apsitarėme, ką darysime, jei būsime užpulti. Kiekvienas turėjo savo postą. Visi rinkdavomės štabu paverstoje kavinėje, kur buvo ir televizorius.
Kad nebūtume užpulti netikėtai, rektoriaus pavaduotojas drausmei ir tvarkai Jonas Sakalauskas organizavo ir žvalgybą.
Vienas kursantas buvo pasiųstas į mišką, iš kur stebėjo aplinkinius kelius. Pamatęs jais judančią kariškių koloną šis žvalgas iššaudavo signalinę raketą.
Ją pamatęs ant pastato stogo budėti paliktas kursantas imdavo belsti į langines, o išgirdę bildesį mes iš štabu paverstos kavinės bėgdavome į savo gynybos postus.
– Visi šie perspėjimai nepasitvirtino?
– Ne visi. Valakampiuose esantys antrieji Policijos akademijos rūmai jau buvo užimti rusų omonininkų.
Nežinia ar vykdami ten ir pasiklydę, ar turėdami kitų ketinimų, kartą sovietų kariai prisistatė ir pas mus. Išgirdome beldimą į duris ir reikalavimą jas atidaryti.
Aš pripuoliau prie „gynybai“ parengto gesintuvo, o prie durų priėjęs dėstytojas Algimantas Maulius, kuris dabar yra Lietuvos kelių policijos veteranų asociacijos prezidentas, paklausė, ko neprašytiems svečiams čia reikia. Šie atsakė, kad nori pasikalbėti.
Tada stambaus stoto dėstytojas laužyta rusų kalba greitakalbe išbeldė „Vam nam, nam vam zdes delat nečevo (jums mums, mums jums čia nėra ką veikti).
Nors jaučiau didelę įtampą ši žodžių tirada mane prajuokino, o ją išgirdę sovietų kariai numojo ranka ir pasitraukė.
– Kartu su kursantais ginti policijos akademijos liko ir dėstytojai?
– Taip. Prisimenu pasinaudojęs proga vieno dėstytojo paprašiau pasirašyti įskaitą.
Sakiau jam – vistiek čia žūsime, tai bent įskaitą iš administracinės teisės turėsiu. Išgirdęs tokį mano prašymą dėstytojas sutriko – tada pas visus mintys tikrai sukosi ne apie mokslus.
Ant galvos didžiulį šalmą užsidėjusį ir dėl to gan juokingai atrodantį nedidelio ūgio dėstytoją iš pusiausvyros išvedė ne prašymas pasirašyti įskaitą, o garsiai ištarti žodžiai apie žūtį.
Kiek patylėjęs jis atsakė: „Tai gal nežūsime“...
O aš į tai: „Žūsime – nežūsime, iš kur man žinoti. Pasirašykite, dėstytojau“. Ir kišu jam įskaitų knygelę.
Tada jau atsitokėti spėjęs dėstytojas atsakė, kad įskaitą pasirašys „po karo“ ir savo pažadą tesėjo.
– Kuo baigėsi Policijos akademijos gynyba?
– Po kurio laiko rektoriaus pavaduotojas J.Sakalauskas gavo nurodymą mus nuginkluoti. Nelabai ką ir taip turėjome. Atėmė lazdas ir dujinius balionėlius, o dujokaukes paliko.
Pasakė, kad užteks ir tokios pasyvios gynybos. Aišku, buvome jauni, norėjosi kažką nuveikti, bet išties su lazdomis ir ašarinių dujų balionėliais prieš automatais ginkluotus desantininkus jokių šansų ir taip neturėjome.
Kai per televizorių pamatėme, kaip į televizijos studiją įsiveržę sovietiniai kariai nutraukia transliaciją, o mieste ėmė vis labiau girdėtis šūviai, mus į štabu paverstą kavinę sukvietę akademijos vadovai pasakė, kad ne čia sprendžiasi šalies likimas – kas nori, gali eiti ginti Aukščiausiosios Tarybos.
– Ką nusprendėte daryti?
– Mes patraukėme į Aukščiausiąją Tarybą. Vykome savarankiškai.
Vieni slapstydamiesi patraukė per miškus, o aš su keliais bendrakursiais išėjau į kelią ir susistabdžiau automobilį.
Seną VAZ markės automobilį vairavusio vyro paklausiau, kur jis važiuoja.
Nustebęs vyras atsakė kurgi daugiau galįs važiuoti – į Aukščiausiąją Tarybą! Pasakėme, kad ir mes ten važiuojame, tai buvome pavėžėti.
– Kas krito į akis Aukščiausioje Taryboje?
– Įėjus į Aukščiausiąją Tarybą mums bendrais žodžiais pasakė, ką įsiveržimo atveju reikės ginti, bet aiškių nurodymų ir postų nebuvo. Todėl pavaikščiojau po pastato vidų, kad susidaryčiau vaizdą, kaip ruošiamasi jį ginti.
Į akis krito prie langų sustatyti „Molotovo kokteiliai“ ir šalia jų vieną po kitos cigaretes pešantys gynėjai. Mintis, kad taip neatsargiai elgiantis Aukščiausioji Taryba gali supleškėti ir be šturmo, man optimizmo neįkvėpė.
Mačiau, kaip vyko Tarybos posėdis. Matėsi, kad jame dalyvaujantys deputatai yra išvargę ir įsitempę.
Sutikau vieną jaunuolį, kuris sėdėdamas rankoje laikė revolverį, o kita ranka nervingai suko jo būgną.
Paklausiau, iš kur jis gavo revolverį, o jis pažvelgęs į mane atkirto, kad tai ne revolveris, o naganas.
Nepuoliau jam aiškinti, kad naganas tai ir yra revolveris. Šalia juo ginkluoto vaikino stoviniavo it koks Briusas Li nunčiakais mosavęs jaunuolis, o trečiasis buvo pasidėjęs spragilą su prie jo grandine pritaisytu spygliuotu bumbulu – tokiais mūsų protėviai kryžiuočius vanojo.
Paklausęs, iš kur vaikinas gavo tokį ginklą, supratau, kad neklydau. Jaunuolis atkirto, kad šį viduramžių ginklą „pasiskolino“ iš muziejaus Šiauliuose.
– Kuo dar buvo ginkluoti gynėjai?
– Dalis čia anksčiau įsikūrusių savanorių turėjo medžioklinius šautuvus.
Pas vieną gynėją mačiau ir Antrojo pasaulinio karo laikų vokišką automatą MP 40, tačiau jokios naujos ginkluotės, jokių „Kalašnikovų“ pas Aukščiausiosios Tarybos gynėjus aš nemačiau.
Dalis šaunamųjų ginklų neturinčių gynėjų rankose laikė strypus – jais apsirūpino išardę laiptų turėklus.
Man, tarnavusiam armijoje šie rankose laikomi strypai įspūdžio nedarė. Žinojau, kuo yra ginkluoti ir kaip paruošti specialiųjų dalinių kariai.
Toks jėgų santykis reiškė tik viena – mes šansų rimtai pasipriešinti neturime.
Sklandė kalbos, kad virš Tarybos kiemelio yra kulkosvaidis. Pagalvojau, kad pozicija kulkosvaidininkui įrengta gerai – jis galės išguldyti daug įsibrovėlių.
Tačiau kai smalsaudamas nuėjau ten, kur „stovėjo kulkosvaidis“, jokio kulkosvaidžio neradau, ten tik gulėjo krūva smėlio maišų.
Buvo kalbų ir apie ant stogo prismaigstytus virbus, kurie būtų sukliudę ant stogo nusileisti desantininkams, ir apie į Aukščiausiąją Tarybą vedančius požeminius tunelius.
– Kuo įsiminė sausio 13-oji?
– Visur tvyrojo didelė įtampa. Visi buvome įsitikinę, kad televizijos bokštą užėmę sovietai tuo neapsiribos ir tikrai šturmuos Aukščiausiąją Tarybą. Klausimas buvo tik, kada tai įvyks.
Girdėjosi duslus dundesys, šūvių garsai. Kai prie Aukščiausiosios Tarybos susirinkusi minia pamatydavo artėjančių kariškių koloną ar tankus, pradėdavo garsiai šaukti: „Tankai, tankai“.
Tada širdis pradėdavo plakti greičiau, įtempęs klausą imdavai laukti, ar nepasigirs kiti jau įsiveržimą lydintys garsai, o jų nesulaukęs galėdavai atsidusti – šįkart kariškiai pravažiavo pro šalį.
Mane į neviltį varė iš lauko atsklisdavę maldų bei religinių giesmių garsai. Man jie kažkodėl asocijavosi su laidotuvėmis.
Ši naktis buvo labai ilga.
– Kaip pasitikote kitą dieną?
– Rytui išaušus įtampa kiek atlėgo. Mes gavome maisto.
Neaišku, kas ir kaip organizavo jo tiekimą, bet maistas išties buvo skanus, o pavalgius nuotaika pagerėjo. Pradėjome nedrąsiai viltis, kad viskas jau baigėsi ir šturmo nebus.
Vos tik pradėjus apie tai galvoti, pamačiau peršautą lango stiklą ir nukritusią mažo kalibro kulką.
Smalsumo vedinas su draugais ėmiau apžiūrinėti tą skylę ir spėlioti, iš kur buvo šauta. Tai bedarant staiga toptelėjo mintis, kad dabar mes patys esame geri taikiniai...
Ryte mus visus gynėjus išrikiavo ir pranešė, kad į Aukščiausiąją Tarybą vedantys vartai bus užvirinti. Tai reiškia, kad priešui čia patekti bus sunkiau, bet ir mes nebeturėsime atsitraukimo kelių.
Pasakė, kad norintieji dabar gali išeiti, o po to čia niekas nei įeiti nei iš čia išeiti nebegalės. Prisimenu, kaip taip išgirdus visi ėmė dirsčioti vieni į kitus, bet liko stovėti.
Ryte atsiradusi viltis, kad šturmo nebebus, vėl staiga dingo. Supratome, kad kelio atgal nebėra ir mintimis atsisveikinome su gyvenimu.
– Kas vyko toliau?
– Po truputį viskas stojo į savo vietas. Atsirado daugiau tvarkos. Kiekvienam buvo skirtas jo sektorius. Vaikščioti, kur panorėjus jau nebebuvo galima. Rūkaliai jau nebesibūriavo ir prie „Molotovo kokteilių“ stirtų.
Atsirado ir rimtesnių ginklų, nuo posto iki posto gynėjai jau kaip tikri kareiviai ėjo rikiuote.
Aukščiausioje Taryboje praleidau tris praktiškai bemieges naktis. Padėčiai nurimus mus paleido ir aš su savo kurso draugais vėl sugrįžau į Policijos akademiją.
– Ką veikėte grįžęs į Policijos akademiją?
– Mes buvome siunčiami patruliuoti. Nors buvome neginkluoti, bet gatvėje pastebėtas ar minioje stovintis jaunas žmogus su Policijos akademijos uniforma, manau kažkiek suteikdavo saugumo jausmo ir šalia esantiems žmonėms.
Ir toliau dar kurį laiką ėjome budėti prie Aukščiausiosios Tarybos, tačiau tuo metu jau buvome įsitikinę, kad visa kas baisiausia yra praeityje.
Tas įsitikinimas, kad Aukščiausiosios Tarybos šturmo nebebus, užgimė po trijų ten praleistų naktų, kai dalis jos gynėjų buvo išleisti.
– Kaip minite Laisvės gynėjų dieną?
– Man ši diena išties reikšminga. Tai – mūsų apgintos laisvės diena ir jaučiuosi pakylėtai žinodamas, kad ir aš prie to prisidėjau.
Kai viskas taip laimingai baigėsi, tai galiu pavadinti ir didžiausiu savo gyvenimo nuotykiu.
Ši diena tai – puiki proga sugrįžti mintimis į jaunystę, permąstyti savo gyvenimą, pasikalbėti su kitais šių įvykių dalyviais, ar juos prisiminti. Tokių žmonių pažįstu išties nemažai.
Vėliau sužinojau, kad sausio 13-ąją ne namuose praleido ir mano tėvas, ir daug draugų.
Vienas mokyklos laikų draugas plikomis rankomis stojo prieš televizijos bokšto link žlegsėjusius sovietų tankus ir ten besiveržusius desantininkus.
