Iškalbinga, kad sukakties išvakarėse driokstelėjo sukčiavimo dėl skiepų nuo koronaviruso skandalas.
Paaiškėjo, kad keli vikrūs tautiečiai prie švirkšto peršoko per eilėje stovinčiųjų galvas naudodamiesi privilegijuota padėtimi arba ryšiais medicinos srityje.
Dauguma paprastų mirtingųjų ir politikų dėl to tryško šventa rūstybe.
Nieko keista, kad ant šios bangos užšokti pamėgino ir G.Nausėda.
Savo rūstybės smaigalį prezidentas nukreipė į sveikatos apsaugos ministrą A.Dulkį, kuris, regis, apskritai tampa vienu nemėgstamiausių šalies vadovo taikinių šioje valdžioje.
Natūralu. Viena vertus, G.Nausėda negali dovanoti dėl atleidimo iš valstybės kontrolieriaus posto kritikavusiam veikėjui, kita vertus, kimbant į jį dabar patogiausia demonstruotis prieš valdančiuosius ir rinkėjus.
Tačiau premjerė A.Dulkį užstojo mūru, o šis paskelbė, kad jį iš posto patrauks tik I.Šimonytė.
Laukiant naujos Prezidentūros atakos prieš Sveikatos apsaugos ministeriją ar Vyriausybę belieka tikėtis, kad politikų kovoje su pandemija vis viena bus daugiau konkrečių veiksmų, o ne viešųjų ryšių ar ambicijų kovų.
Bet Sausio 13-osios sukakties išvakarėse ir minėjimo metu užvirė dar karštesnės batalijos dėl seno kaip ir pati nepriklausomybė klausimo: ar buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis gali būti teisiškai paskelbtas tuometės valstybės vadovu?
Į šį klausimą iki šiol nėra maksimaliai aiškiai atsakyta būtent teisinės kalbos argumentais.
Žinoma, gali būti, jog teisūs sakantieji, kad šis klausimas – politinis ir į jį teisine kalba atsakyti neįmanoma.
Tuomet jį vertėtų tiesiog užsklęsti, bet prieš tai vis tiek bent pamėginti atsakyti teisiškai.
Atrodo, būtent tai ir turėjo galvoje G.Nausėda, kuris paskelbė, kad nors pats ir laiko V.Landsbergį buvusiu valstybės vadovu de facto, galutinį atsakymą turėtų duoti Konstitucinis teismas (KT).
O kol to nėra, vyksta politinės kovos. V.Landsbergio šalininkai tvirtina, kad jam įstatymu reikėtų suteikti buvusio valstybės vadovo statusą ir visas privilegijas, nes jis buvo ir tuometis aukščiausias pareigūnas, ir pagrindinis Lietuvos atstovas pasaulyje.
Tuo metu skeptikų tvirtinimu, tuometė šalies sąranga vieno ir neginčijamo valstybės vadovo nenumatė ir neturėjo, be to, pagal kai kuriuos to paties KT sprendimus, vėliau įteisintas prezidento ir jo, kaip valstybės vadovo, statusas yra toks, kuriam V.Landsbergio tuometis postas niekaip neprilygsta.
Taip ir sukasi tas pats malūnas – dešinieji, vos tik gavę valdžią ar kita palankia proga, mėgina stumti atitinkamus teisės aktus, o daugelis kitų politinių jėgų arba vinguriuoja ir trypčioja, arba triukšmingai priešinasi.
Štai ir šįmet prieš Sausio 13-ąją konservatorių veteranas E.Zingeris pateikė Seimo rezoliucijos projektą, kurio vienas esminių sakinių – teigiantis, kad tuomet valstybei vadovavo V.Landsbergis.
Akivaizdu, kad tai buvo pirmasis bandymas zonduoti reakciją, o galutinis tikslas – specialus įstatymas, numatantis ne tik statusą, bet ir privilegijas.
Rezoliucija buvo priimta itin vieningai, tačiau tik po to, kai valstiečiai ir kita opozicija prispaudė išimti žodžius apie tai, kad V.Landsbergis vadovavo valstybei, juos pakeičiant teiginiu, jog jis tada buvo aukščiausias pareigūnas.
Dėl to E.Zingeris sulaukė kai kurių bendražygių pylos. Jam buvo paaiškinta, kad nereikėjo nusileisti ir pasiduoti, o palaužti priešininkus jėga – nors vieno ar dviejų balsų persvara.
Pats V.Landsbergis, kaip visuomet tokiais atvejais, demonstravo, kad esą neturi su visu tuo nieko bendra, bet kartu aktyviai ir smulkiai komentavo, rodydamas, jog atidžiai seka procesą, o galbūt net yra jo įkvėpėjas.
Šįkart profesorius užsimojo itin plačiai – pareiškė, kad žydų kilmės E.Zingeriui jo oponentai, kaip žydų pogromus ir holokaustą surengę naciai, surengė „krištolinę naktį“.
Visos šios aistros rodo, kad net jei KT paskelbtų galutinį teisinį išaiškinimą, politinės, ideologinės ir emocinės įtampos tai nepašalintų.
Juolab kad ir pats KT kuo toliau, tuo labiau tampa politikų rietenų ir intrigų įkaitu, o tai smukdo jo autoritetą.
Antai šią savaitę Seimas po kone metus trukusio tampymosi ir užkulisinio turgaus paskyrė du naujus KT teisėjus, kuriuos jau kartą buvo atmetęs, – Aukščiausiojo teismo teiktą A.Norkūną ir prezidento siūlytą advokatę G.Lastauskienę.
Juos išbrokavus pirmą kartą, buvo atmesta ir tuomečio Seimo vadovo V.Pranckiečio teiktos buvusios KT kanclerės I.Danėlienės kandidatūra.
Pirmiausia dėl to, kad valdantieji valstiečiai, nepritarę ir kitoms kandidatūroms, norėjo pamokyti ir G.Nausėdą, ir V.Pranckietį.
Bet šįkart parlamento pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen palaiminta Seimo teisininkų vadovo A.Kabišaičio kandidatūra vėl buvo atmesta – jos neparėmė valstiečiai bei kita dalis opozicijos.
Beje, mažai žinomos teisininkės G.Lastauskienės kandidatūra patvirtinta vos kelių balsų persvara.
Šiaip ar kitaip, KT toliau lieka be nuolatinio vadovo, o tuo pat metu garsėja kalbos, kad konservatoriai taip nori kuo ilgiau poste palikti savo kadenciją seniai baigusį buvusį savo partijos narį D.Žalimą.
Ko stebėtis rietenomis kitose srityse ar dėl kitokių reikalų, jei tokie dūmai kyla virš pačios Konstitucijos šventovės?
