65-erių M.Tarmakas pro savo kabineto langą Vilniuje anapus Neries mato Seimo pastatą, kuriame lankėsi prieš 30 metų.
1991 metų Sausio 13-osios įvykiai yra tapę neatskiriama jo biografijos ir ryšio su Lietuva dalimi. Estijos diplomatas sugebėjo tą naktį iš Vilniaus į užsienį išvežti įgaliojimus kurti Lietuvos Vyriausybę emigracijoje.
1990 metų gegužę Lietuvoje buvo įkurta Estijos atstovybė. Pirmuoju ambasadoriumi Lietuvoje, kuris tuo metu vadinosi nuolatiniu Estijos atstovu Lietuvoje, tapo M.Tarmakas.
– Iki šiol turiu du pažymėjimus. Viename jų parašyta „ETSR nuolatinis atstovas Lietuvos Respublikoje“, nes Lietuva anksčiau tapo nepriklausoma respublika nei Estija. O maždaug po savaitės gavau naują pažymėjimą – „Estijos Respublikos atstovas“.
Ta pati nuotrauka, tas pats numeris. Bet tuos pažymėjimus skiria reikšmingas istorijos lūžis“, – pasakojo M.Tarmakas.
– Kodėl anuomet būtent jūs buvote pasirinktas eiti šias pareigas? – paklausiau diplomato.
– Matyt, svarbus faktas buvo tas, kad mokėjau lietuvių kalbą. Aktyviai dalyvavau Estijos politiniame gyvenime, buvau Baltijos Tarybos narys, Liaudies fronto narys, atsakingas už ryšius su užsieniu.
Bendravau su Lietuvos Sąjūdžio kūrėjais, nuolat lankydavausi Lietuvoje, dalyvaudavau mitinguose. Lietuva man buvo ir iki šiol yra labai artima.
Tuometis Estijos Ministrų Tarybos pirmininkas Edgaras Savisaaras ir būsimas prezidentas Lennartas Meri pasikvietė ir pasiūlė vykti dirbti į Lietuvą. Sutikau su džiaugsmu.
Estijos atstovybei buvo skirtas namelis Turniškėse, bet 1991 metų sausį pagrindine darbo vieta tapo tuometė Aukščiausioji Taryba.
Kaip sausio 11 dieną tik su portfeliu atvykau į Aukščiausiąją Tarybą, taip iš jos nebeišėjau iki sausio 13-osios.
Turbūt visą gyvenimą prisiminsiu aplink Aukščiausiąją Tarybą tvyrojusį specifinį karo lauko kvapą – laužų, tabako, dūmų, maisto.
Aišku, galėjau grįžti namo į Turniškes, bet nenorėjau. Jauni vyrai koridoriuose statė barikadas – jie tikrai buvo pasiruošę žūti, bet neišeiti. Mes visi tik pasnausdavome ant kėdžių. Nuolat bendravau su Talinu, pranešinėjau apie situaciją.
Aukščiausiojoje Taryboje tvyrojo karo nuojauta. Vėlų sausio 12-osios vakarą iš Šiaurės miestelio pajudėjo tankai, šarvuočiai, KGB „Alfa“ būrys.
Po vidurnakčio, apie 2 valandą, pasigirdo šūviai prie Televizijos bokšto, buvo apsuptas Radijo ir televizijos komiteto pastatas. Visam gyvenimui į atmintį įsirėžė, kaip diktorė Eglė Bučelytė ištarė paskutinius žodžius, ir televizorių ekranai užgeso.
Aukščiausiojoje Taryboje vyko karštos diskusijos. Ir man teko jose dalyvauti. Niekas nežinojo, ko galime sulaukti.
Dieną prieš tai į Lenkiją išvyko užsienio reikalų ministru paskirtas Algirdas Saudargas, kuris buvo pasirengęs, esant reikalui, formuoti Lietuvos Vyriausybę emigracijoje.
Gal per skubėjimą, o gal ir nenumatant, kad įvykiai gali rutuliotis taip greitai, jam nebuvo spėta įteikti Lietuvos Respublikos įgaliojimų. Be jų tokia vyriausybė neturėtų jokios galios.
Besitariant apie 5 valandą ryto buvo priimtas nutarimas, kad reikia skubiai nugabenti į Varšuvą įgaliojimus. Tačiau kas tai padarys? Aš pasisiūliau pats.
– Kodėl? Manėte, kad estui bus saugiau keliauti į užsienį iš Lietuvos?
– Taip, tokia mintis buvo. Vytautas Landsbergis sutiko, pasirašė tuoj sukurtą įgaliojimo tekstą.
Bet kaip nusigauti iki Varšuvos? Dar sausio 11 dieną, kai sovietų kariuomenės šarvuotis įvažiavo į Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę, buvo sustabdytas traukinių eismas.
Pasisiūliau, kad važiuosiu savo automobiliu „Žiguli“. Bet buvo nutarta, kad mane iki Gardino vis dėlto lydės du Lietuvos saugumo darbuotojai, o iš šio Baltarusijos miesto į Varšuvą jau vyksiu traukiniu.
Aš įsidėjau įgaliojimą į pustuštį portfelį. Man dar buvo duota nuvežti mikrofilmų, juos įsidėjau į kelnių kišenę. V.Landsbergis prašė juos perduoti A.Saudargui.
Iki šiol nežinau, kas buvo tuose mikrofilmuose. Taip ir išvažiavau iš Aukščiausiosios Tarybos net neturėdamas dantų šepetuko.
Daiktų pasiimti iš Turniškių nebuvo laiko. Išlėkiau lyg iš karo zonos ir net nežinojau, ar sugrįšiu.
– Ar pavojinga buvo jūsų kelionė? Išvykote į nežinomybę.
– Taip, mes net nežinojome, ar pavyks prasiveržti tą rytą iš Vilniaus. Važiavome neturėdami jokių žinių, kas vyksta.
Akyse stovėjo vaizdai iš Aukščiausiosios Tarybos – vyrai, pasirengę mirti. Manau, kad šio pastato puolimą sustabdė Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas. Suprato, kad bus labai daug aukų, o jų jau buvo prie Televizijos bokšto.
Kelionė iki Gardino buvo rami. Lietuvos ir Rusijos pasienį pervažiavome be trukdžių, rusų pasieniečių nebuvo. Juk Lietuva vis dar buvo SSRS dalis.
Aišku, nerimo buvo daug – supratau, kokius svarbius dokumentus vežu.
Gardine išlipau iš traukinio, o mane lydėję Lietuvos saugumo pareigūnai automobilį parvairavo į Vilnių ir paliko mano bičiulės namų kieme Naujininkuose.
Tikėjomės, kad ten jo niekas neras, o drauge ir sumėtysime pėdas, jei būtų bandoma manęs ieškoti.
Turbūt pats pavojingiausias kelionės etapas buvo, kai traukinys sustojo Lenkijos pasienyje. Vyriškis be daiktų, tik su portfeliu, vyksta į užsienį – kokiu tikslu ir kas tame portfelyje?
Galima sakyti, jog gabenamus įgaliojimus kurti Lietuvos Vyriausybę emigracijoje išgelbėjo tai, kad turėjau sovietinį diplomato pasą. Į kupė, kurioje buvau vienas, užėję muitininkai pavartė mano pasą, bet portfelio turinio netikrino.
Iš patirties žinojau, kad vėliau ateina antra grupelė muitininkų, kurie dažniausiai pasidomi vežamais daiktais. Iki šiol prisimenu tas laukimo minutes. Negaliu pasakyti, kad nieko nebijojau...
Akyse tebestovėjo matyti vaizdai, kaip brutaliai sovietų „Alfa“ grupė užėmė televiziją. Juk neturėjau jokio ryšio, nežinojau, kas per tą pusdienį įvyko Lietuvoje.
Atsidarė kupė durys, o įėję pareigūnai pasisveikino... lenkiškai. Norėjosi juos išbučiuoti! Aš jau buvau saugus, Lenkijos pusėje.
– Kas jūsų laukė Varšuvoje? Perdavėte įgaliojimus A.Saudargui, bet kurti Vyriausybės emigracijoje neprireikė, nes įvykiai Lietuvoje jau buvo pasisukę kita linkme.
– Lenkija labai rėmė Lietuvos išsilaisvinimo kovą. Stotyje mane pasitikę pareigūnai nuvežė į viešbutį „Zajazd Napoleonski“.
Čia ir buvo įsikūręs užsienio reikalų ministras A.Saudargas. Lietuvos įgaliojimai jam suteikė daugiau galios lankantis su vizitais užsienio valstybėse.
Pagaliau po trijų bemiegių parų gavau kambarį, galėjau ir nusnūsti, ir nusiprausti. Buvau nesiskutęs, sulamdytu kostiumu.
Lenkai nuvežė mane į parduotuvę, nupirko rūbų ir jokiu būdu neleido pačiam susimokėti. Viešbutyje buvo įkurtas informacinis centras, turėjome ryšį su Lietuva ir kitomis šalimis.
Lenkai mums parodė po viešbučio langais nuolat stovinčią mašiną: „Čia rusų KGB. Bet mes situaciją kontroliuojame.“
Aš tęsiau savo darbą, apie padėtį pranešinėjau Estijos vadovybei.
– Ar buvote saviškiams pranešęs, su kokia misija vykstate iš Vilniaus į Varšuvą? Turbūt kaip Estijos diplomatas privalėjote gauti savo vyriausybės sutikimą?
– Taip, prieš išvykdamas spėjau paskambinti. Suprantama, kad tam buvo pritarta. Po kelių savaičių jau traukiniu grįžau į Vilnių ir tęsiau savo darbą.
– Estija tomis dienomis išvengė kraujo praliejimo ir aukų. Kaip manote, kodėl?
– Mes, estai, sakome: net kraujas iš nosies nebuvo pralietas.
Negaliu paaiškinti, kodėl interfrontininkai bandė veržtis į Aukščiausiosios Tarybos pastatą, bet pasišalino be smurto.
Gal įtakos turėjo ir tai, kad tuo metu į Estiją buvo atvykęs Borisas Jelcinas.
– Už atliktą misiją buvote apdovanotas tik po 17 metų – prezidentas Valdas Adamkus 2008 metų vasario 16 dieną įteikė Gedimino ordino medalį.
– Taip, bet jo nebeturiu. Po kurio laiko iš mano namų Taline buvo pavogti visi mano apdovanojimai. Vagis bandė juos parduoti, bet pirkėjas jį sulaikė, atėmė dalį medalių.
Tačiau nusikaltėlis spėjo pasprukti su Suomijos ir Lietuvos medaliais.
– Kaip susiklostė jūsų veikla, kai 1991 metų vasarą išvykote iš Lietuvos?
– Dirbau Estijos diplomatinėje tarnyboje, iki šiol turiu ambasadoriaus rangą. Buvau Estijos ambasadorius Portugalijoje, Suomijoje, Brazilijoje, Čilėje, Peru, Kolumbijoje.
2020 metų vasarį po 30 metų vėl sugrįžau į Lietuvą. Mano kadencija truks iki 2023 metų. Lietuva visada liko mano širdyje.
Čia ir mano jaunystė, ir Sąjūdžio, Atgimimo bendražygiai, ir draugai, – puikia lietuvių kalba pokalbį baigė estų diplomatas M.Tarmakas, kurio pirmoji žmona buvo lietuvė.
Slapta išvežtos nuotraukos virto albumu
Praėjus kelioms dienoms, kai M.Tarmakas išvežė įgaliojimus užsienio reikalų ministrui A.Saudargui į Varšuvą, iš Vilniaus į JAV slapta iškeliavo dar vienas siuntinys su ne mažiau reikšmingais įvykių dokumentais.
Geologas, gamtos mokslų daktaras, fotografas Vincentas Korkutis fotografavo 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykius.
„Vaikščiojau į Sporto rūmus, kur buvo pašarvotos Sausio 13-osios aukos, fotografavau. Kai vežė nuo Arkikatedros karstus, fotografavau iš Sąjūdžio būstinės Gedimino prospekte. Prieš tai apėjau Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur buvo vežami sužeistieji, o chirurgu dirbo mano gimnazijos laikų draugas. Visą naktį ryškinau nuotraukas, nes žinojau, kad mano bičiulė Lina Belevičienė, laikraščio „Lietuvos aidas“, kuris tuo metu buvo įsikūręs Aukščiausiojoje Taryboje, administratorė, kitą dieną per Maskvą išvyksta į Ameriką“, – apie albumo „The Gift of Vilnius“ atsiradimą yra pasakojęs fotografas V.Korkutis.
„Mes visi anuomet darėme, ką galėjome. Aš nematau jokio savo žygdarbio. Taip, pagalvojau: „Vincukas man davė bombą“, kai gavau storą voką nuotraukų. Nuskridau į Maskvą. Šeremetjevo oro uoste ilga eilė prie patikros. Nuotraukos – rankinuke. Nesaugu... Palikau eilėje lagaminą ir nuėjau į tualetą. Ištraukiau iš rankinės nuotraukas, susikišau į vidinę kailinių kišenę. Ji išsipūtė, bet kitos išeities nebuvo. Eilė prie patikros judėjo, bet kai mes, keli lietuviai, prisiartinome, mus pareigūnai nusivedė į atskirą patalpą. Liepė nusivilkti viršutinius rūbus, ėmė naršyti lagaminą. Nusivilkinėjau paltą ir matau, kaip iš kišenės kyšo netilpęs voko kraštas... Sulanksčiau kailinius, numečiau ant kėdės. Laimė, jų netikrino. Tikrai neįsivaizduoju, kas būtų nutikę, jei būtų radę tas nuotraukas. Vaizdai jose buvo sukrečiantys“, – dabar prisiminė L.Belevičienė.
Jau sausio 18 dieną nuotraukos pasiekė V.Korkučio pažįstamą, Čikagos universiteto profesorių Arūną Liulevičių. „Jo žmona Aušrelė Liulevičienė dirbo laikraštyje „Draugas“, būtent ji ėmėsi iniciatyvos spausdinti „Laiškus iš Vilniaus“, iliustruojamus tomis nuotraukomis“, – yra pasakojęs V.Korkutis.
Sutuoktiniai per mėnesį išleido ir albumą, įamžinantį Sausio 13-osios siaubą. Kovo mėnesį pasirodė albumas „The Gift of Vilnius“ („Vilniaus dovana“), kuriame buvo publikuotos daugiausia V.Korkučio ir Algirdo Kuprio nuotraukos.
„2500 egzempliorių tiražu pasirodęs albumas nepasklido vien tarp lietuvių. Jis iškeliavo ir į Vašingtoną, kur buvo dalijamas JAV Kongreso, Senato nariams, Baltųjų rūmų darbuotojams, užsienio ambasadų diplomatams.
Šiurpių vaizdų Vilniuje įtaigumas ir įvade išspausdintas 1991 m. sausio 15 d. rašytojų T.Venclovos, J.Brodskio, Cz.Miloszo pareiškimas iš „The New York Times“ laikraščio akivaizdžiai visam pasauliui parodė tikrąjį Sovietų Sąjungos ir M.Gorbačiovo veidą“, – apie albumo reikšmę yra kalbėjęs V.Korkutis.
Bet nuotraukų autorius apgailestavo, kad jo albumas Lietuvoje liko beveik nepastebėtas. Jis pats gavo tik tris egzempliorius, o vieną nunešęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui.
„Nunešu aš tą albumą V.Landsbergiui, rodau, kad draugai išleido. Vartė, vartė, o galiausiai numetė ant stalo: „Manęs nėra!“ Į tai atsakiau: „Jūs gyvas, o čia žuvusiesiems.“ Man tada pasidarė koktu ir bloga“, – savo prisiminimuose yra pasakęs fotografas, svarstantis, kad dėl to niekada ir nebuvęs įvertintas.
