Dar Sąjūdžio laikais, Baltarusijos liaudies frontui posėdžiaujant ant Tauro kalno Vilniuje, buvo aišku, kad net griūvant imperijai tam tikros strateginės vietos, reikšmingos Rusijai, nebus paleistos „iš varžytynių“.
B.Jelcino patarėjai, beje, nepraradę suvokimo, kas svarbiausia, atskubėjo pas vadą su įtikinamu perspėjimu: Baltarusijos iš savo rankų negalima paleisti. Ir nepaleido.
Vadinamasis respublikų išsivaikščiojimas Baltarusiją palietė tik formaliai. Susikūrė ar buvo sukonstruota tai, ką „Gazeta Wyborcza“ korespondentas Baltarusijoje A.Poczobutas talentingai pavaizdavo savo knygoje „System Bialorus“ (2013 m.). Nei socializmas, nei kapitalizmas, o būtent sistema.
Beje, strategijos kūrėjai galėtų pasikviesti A.Poczobutą konsultantu. Toje studijoje yra daug ir pažinimui tiesiog būtinų dalykų.
Nesileisdamas į varginančias citatas išskirsiu tik vieną įžvalgą: moterų Baltarusijoje yra daugiau negu vyrų (1000 vyrų tenka 1152 moterys). Tai ir matome laisvės eitynėse Minske dabar. Sunku nuspėti, koks bus strategijos galutinis produktas, bet judesys sveikintinas.
Beje, per 30 metų Lietuvoje nebuvo nė vienos politologinės diskusijos apie mūsų valstybės santykius su Baltarusija.
Dabar paklauskime atvirkščiai: ar turi Baltarusija strategiją Lietuvos atžvilgiu? Kaip buvęs VSD vadovas atsakyčiau: taip, prieš 20 metų Baltarusija tokią strategiją turėjo. Kaip yra dabar, nežinau. Įdomu, kad Baltarusijos strateginis mąstymas apie ateities santykius su Lietuva prasidėjo nuo kultūros, tiksliau, istorijos, o tik paskui kalbėta apie ekonomiką.
Nacionalinis baltarusių identitetas yra pamažu auganti tema. Gudrus A.Lukašenka ją tuoj pat priglobė. Režimo investicijos į istorinį paveldą, kaip tuo ne kartą pats įsitikinau, yra didelės, net neproporcingos valstybės pragyvenimo lygiui.
Vien Lydoje atkurta, imituota LDK laikų tvirtovė ko verta. Ir dar impozantiškas paminklas Gediminui. Užtenka užsukti į paprastą knygyną ir pamatyti, kokie mokykloms skirti leidiniai apie Gediminą, Vytautą, Švitrigailą, Jogailą. O kur dar daugiatomė akademinė Baltarusijos istorija apie nacionalinės tapatybės gimimą ir sudėtingą raidą. Kam jiems visa tai? Savaime suprantama, ateičiai.
Ekonominė strategijos dalis buvo labai paprasta: atvirai kalbėta, jog Lietuva vis tiek bus ES dalis, todėl per ją reikia nutiesti tranzito koridorius į Vakarus – tai ir darė. Baltarusijos partnerė Rusija nesipriešino. Maskva priešinosi išskirtinai NATO plėtrai.
Visa kita jai atrodė net naudinga.
Lemtinga A.Lukašenkos klaida dar kartą pasiskirti save valstybės vadovu, nors, mano žiniomis, jam to nepatarė, net atkalbinėjo artimiausia politinė (o gal ir kitokia) aplinka, iki tol daugiau ar mažiau sėkmingai funkcionavusią strategiją sugriovė.
Lietuva perėmė kamuolį ir galvoja, ką su juo daryti. Mesti į priekį ir kaip kiemo futbole būriu bėgti paskui jį yra vaikiška. Reikia žaidimo strategijos (A.Lukašenka – jau praeities problema). Ar prezidentas G.Nausėda taps sėkmės lydimu treneriu, pamatysime.
Žinoma, G.Nausėdai tenka triūsti ne vien Baltarusijos fronte. Neseniai prezidentas pasipiktino A.Navalno (oficialiai – tinklaraštininko) suėmimu grįžus po pagijimo į Rusiją. O G.Landsbergis pažadėjo siekti šia proga eilinių sankcijų autoritarinei valstybei. Siekis kilnus, pasekmės žinomos, bet mane domina pats objektas (subjektas), dėl kurio tiek daug tarptautinių aistrų.
2008 m., Rusijos kariuomenės tankams sustojus šūvio atstumu nuo Tbilisio, būdamas ambasadoriumi tuo metu vadinamoje Gruzijoje intensyviai domėjausi Rusijos visuomenės, taip pat ir opozicijos, reakcija į įvykius.
Tuo metu A.Navalnas palaikė Rusijos kariuomenę, gyrė ją ir bjauriai kalbėjo apie Gruziją (Sakartvelą), jos vadovus ir net gruzinus Rusijoje. Jis siūlė visišką Gruzijos blokadą, nutraukti visus ryšius ir net atakuoti Gruzijos kariuomenės generalinį štabą.
Pradėjau domėtis A.Navalno asmenybe, pažiūromis. Spektras platus. Jame telpa jo paties įsivaizduojama demokratija ir kraštutinės dešinės idėjos, artimos A.Duginui, E.Limonovui, rašytojui ir neseniai Donbaso fronte separatistų pusėje kariavusiam Z.Prilepinui, su kuriuo pasirašinėjo bendrus tekstus.
Pastarasis save vadino nacionalbolševiku, A.Navalnas prisistatinėja pilietinio nacionalizmo atstovu, nacdemokratu ir panašiai.
Vienu metu A.Navalnas buvo liberalų partijos „Jabloko“ narys, paskui pašalintas. Po kovos su korupcija vėliava dalyvavo daugelyje politinių akcijų, rinkimuose, retorika daug kuo panašus į Lietuvoje gerai žinomą Darbo partiją. Jo paties ūkinė veikla – gilus miškas, geriau ten ir nelįsti. Atidžiai sekiau apnuodijimo istoriją – turiu savo nuomonę, bet ją pasilaikysiu sau.
Viena galiu aiškiai pasakyti – informaciniuose karuose nedalyvauju ir nedalyvausiu. Neketinu Lietuvos vadovams nurodinėti, ką jiems remti, dėl ko piktintis ir kokias politines akcijas inicijuoti. Galiu tik patarti atidžiau patyrinėti nuspręstas remti, ginti asmenybes. Ar jos prognozuojamos?
Kažkada ant rankų informacinėje erdvėje nešiojome Ukrainos karo lakūnę N.Savčenko, o dabar kažin ar besurastume norintį pakomentuoti jos kalbas ir veiksmus.
Man atrodo, nors galiu ir klysti, A.Navalnas gali pradėti kalbėti ir visiškai priešingai nei dabar. Nereikėtų rizikuoti atsidurti kvailio vietoje.
