Apie tai, kaip Lietuvos pandemijos valdymas atrodo lyginant su kitomis Baltijos regiono šalimis ir kokie pandemijos valdymo būdai duoda ne tik pozityvių, bet ir negatyvių rezultatų lrytas.lt kalbėjosi su profesoriumi.
– Kaip, jūsų nuomone, Lietuvai sekasi valdyti pandemiją?
– Galiu vertinti tik remdamasis turima demografine statistika. Lyginant Lietuvą su Baltijos jūs regiono šalimis, tai mūsų šalyje demografiniai nuostoliai nuo pandemijos pradžios yra didžiausi ir Lietuva išsiskiria didžiausiais gyventojų mirtingumo rodikliais. Kalbant apie COVID-19 viruso aukas – ir čia mes tarp lyderių, tiesa – kartu su švedais ir lenkais. Kalbant apie pačios pandemijos valdymą, tai kai kurios priemonės kelia abejonių: ar tikrai visų šiuo metu taikomų priemonių veiksmingumas yra moksliškai pagrįstas?
– Kaip manote, kas lėmė, kad taip išsiskiriame iš kaimyninių šalių konteksto?
– Tai lėmė visas priežasčių kompleksas. Jei su grįžtume į pavasario laiką, tai akivaizdu, kad tuomet buvo padaryta klaidų, kad viskas per daug griežtai uždaryta, ypač kalbant apie medicinos sistemą. Klaidų buvo padaryta ir rudenį, kai delsta imtis efektyvių pandemijos valdymo priemonių, tokių, kaip žmonių susibūrimų mažinimas – dar gana ilgai veikė naktiniai klubai ir sporto arenos. Juk viruso fiziologija ir plitimo mechanizmas visose šalyse yra panašūs, tačiau visuomenės, kuriose jis plinta, skiriasi.
Mes šiek tiek skiriamės nuo skandinavų, bet juk, pavyzdžiui, Švedijoje sąlygos virusui plisti yra net geresnės nei pas mus – dideli miestai, pilni globos namai, gana uždarą gyvenimą gyvenančios didelės imigrantų bendruomenės.
Juk net ir tokios priemonės, kaip nuotolinio darbo įvedimas ar įstaigų uždarymas, vienokias pasekmes turės Norvegijoje arba Suomijoje ir visai kitas pasekmes ši priemonė turės Lietuvoje – mūsų kultūros, požiūrio į sveiką gyvenseną ir alkoholio vartojimą kontekste. Žinoma, dabartinė valdžia gali keikti buvusią, kažkas gali keiksnoti ekspertus, bet tikrai nesinorėtų neatsakingumu kaltinti žmonių, nes realybė tokia, kad puikiai matome, kur tie virusai plinta – ne ant kalniukių ir net ne prekybos centruose.
– Ar pandemijos valdymo patirtis netaps tuo veiksniu, kuris skatins gyventojų mažesnį pasitikėjimą valstybe?
– Dabartinė valdžia labai gražiai kalbėjo apie tai, kaip jie viską paaiškins, bet to aiškinimo kol kas yra labai mažai ir nelabai aišku, kuo jis grįstas. Pavyzdžiui, kad ir tie patys sergamumo skaičiai – nurodomas vienas rodiklis, sakoma, kad karatinas laisvės, „jei pasieksime 100 atvejų 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų“, o kodėl 100? Kodėl ne 150? Argumentacijos šiek tiek trūksta.
Tas pats ir su kaukių dėvėjimu lauke, statistika rodo, kad tose šalyse, kur nuo pandemijos mažiausiai žmonių nukentėjo, kaukės lauke neprivalomos. Žmonės kurį laiką gali laukti, kentėti, bet viskas turi ribas.
Žmonėms būtų lengviau kentėti, jei matytų aiškesnį tų priemonių pagrindimą. Matyt, pagrindinė problema dėl šio karantino yra tai, kad valdoma tik pandemija, bet kitoms pasekmėms skiriama labai mažai dėmesio. Juk jei namuose porai mėnesių uždarysite močiutę, tai nereiškia, kad ji nenumirs nuo socialinio kontakto trūkumo, taip taip pat ir su kitais žmonėmis: jei žmogus neina į darbą, jis gali užsiimti jogą, bet lietuviai greičiausiai to nesiims?
– Jūs esate apskaičiavęs netiesioginių pandemijos aukų skaičių. Nurodote, kad dėl įvairių su pandemija susijusių priežasčių šalyje galėjo mirti apie 5300 žmonių. Kaip tai apskaičiavote?
– Šis skaičius nėra labai tikslus, bet paskaičiavau, kiek padidėjo mirtingumas lyginant su periodu iki epidemijos, iš šio skaičiaus buvo atimtas koronaviruso aukų skaičius ir štai matome, kiek yra perteklinių mirčių. Dalis jų, tikėtina, yra susijusios su koronaviruso infekcija. Klausimas, kiek pavojingas pats virusas, o kiek pavojingos jo valdymo priemonės? Turime galvoti ne tik apie epidemiją, bet ir blogybes, kurios kyla valdant tą epidemiją.
Nuo koronaviruso infekcijos mirusiųjų skaičius tikrai galėjo būti didesnis, jei šalyje nebūtų įvesti jokie ribojimai. Kiek didesnis, sunku pasakyti, bet jei užsikrėstų 80 proc. šalies gyventojų ir mirtingumas siektų 0,2 – 0,5 proc., Lietuvoje numirtų maždaug nuo 4,5 iki 11 tūkst. žmonių.
Apskaičiavimai netikslūs, bet akivaizdu, kad šiai, daug labiau nei gripas užkrečiamai, infekcijai neleisdami plisti laisvai, mes išgelbėjome nuo 1,8 iki 8,3 tūkst žmonių (arba vidutiniškai apie 5 tūkst.) Mūsų nelaimei, šis skaičius dar kažkiek sumažės.
– Teigiate, kad COVID-19 aukų skaičius Lietuvoje ir Švedijoje yra labai panašus. Kodėl?
– Švedų pandemijos valdymo strategijoje būta klaidų – praleista galimybė efektyviai suvaldyti virusą globos namuose ir imigrantų bendruomenėse, kur tikrai virusui plisti buvo idealios sąlygos. Švedai nesiėmė mažinti sergamumo iki nulio kaip mes – vasarą ir pavasarį visi sirgo po truputį, buvo ribojamos tos veiklos, kurios yra pačios pavojingiausios, kur žmonės ilgą laiką turi artimus kontaktus. Grubiai tariant, švedai rizikavo ir jų strategija būtų dar labiau pasiteisinusi, jei prognozės dėl vakcinos būtų buvę tokios, kokios buvo, kad jų greitai nebus, bet, laimei, viskas įvyko greičiau.
Nors mūsų, o ir kitų šalių, ekspertai labai kritikavo Švedijos strategiją, nuo šios ligos ten mirė 11,5 tūkst. žmonių, – tai yra 4,2 karto daugiau ne Lietuvoje, tačiau ten gyvena 3,7 karto daugiau gyventojų... Užtat labai skirtingai atrodo mirtingumo per tuos pačius metus skirtumai. Švedijoje 2020 m. mirusiųjų skaičius išaugo mažiau, nei ten numirė žmonių nuo COVID-19.
Bendras mirtingumo padidėjimas ten kelis kartus mažesnis nei Lietuvoje. Kitaip sakant, galima daryti labai rimtą prielaidą, jog karantino aukų Švedijoje beveik nėra, o dalis mirusiųjų nuo COVID-19 būtų numirę nuo kitų priežasčių.
Žinoma, kitose Skandinavijos šalyse buvo įvesti griežtesni karantinai ir statistika rodo, kad virusas pasiglemžė mažiau aukų, bet dar nėra aišku, kokie bus ekonominiai nuostoliai.
Lietuva turėjo puikias sąlygas pasiruošti koronaviruso pandemijai, nes jis į mūsų šalį atėjo vėliau ir esame nedidelė valstybė be itin didelių miestų ir santykiai tarp žmonių nėra tokie kaip Pietų Europoje, mes be reikalo nesiglebėsčiuojame, nesiburiame. Jeigu švedus lyginsime su mumis, mes esame pralošę. Ten žmonių nuo koronaviruso yra mirusių šiek tiek daugiau, bet bendri demografiniai nuostoliai rodo, kad mes ir kaimyninė Lenkija esame lyderiaujančiose pozicijose.
