Anot ministrės, tobulindama bausmių vykdymo sistemą ir gerindama situaciją įkalinimo įstaigose Lietuva turi puikias galimybes mokytis iš tokių šalių kaip Norvegija, o daugiau atvirumo ir pasitikėjimo sistema įneštų tokie pokyčiai kaip teismo posėdžių transliacijos, visų proceso dalyvių apklausų fiksavimas garso įrašais. Tiesa, kai kurie žingsniai jau žengti – įkalinimo įstaigose dirbantys prižiūrėtojai aprūpinti vaizdo registratoriais.
– Dažnai politikai ir ekspertai viešai teigia, ir Jūs taip pat esate sakiusi, kad Lietuva turėtų perimti teigiamą bausmių sistemos patirtį iš norvegų. Ar jums yra tekę lankytis bausmių atlikimo vietose Norvegijoje?
– Kol kas to daryti neteko, bet ne kartą teko analizuoti tokių šalių kaip Norvegija ar Estija patirtis, kaip puikius pavyzdžius, parodančius, kaip galima susitvarkyti su senuoju bausmių sistemos paveldu, esamiems poreikiams pritaikant turimą infrastruktūrą ir turinį. Šiandien Lietuvoje jau puikiai matome ir ankstesnių bendradarbiavimo su Norvegija projektų rezultatus, be to, turime ir naujų projektų.
Prieš porą savaičių teko lankytis Panevėžyje, kur bendradarbiaujant su norvegais įkurti Motinos ir vaiko namai. Tos nuteistosios, kurios turi mažamečių vaikų ir atitinka tam tikrus reikalavimus, gali apsigyventi Motinos ir vaiko namuose, pačios rūpintis savo vaikais ir užtikrinti tinkamas sąlygas jiems augti. Tiek norvegų patirtis, tiek finansinė pagalba Lietuvai yra labai svarbi.
– Kalbant apie įkalinimo vietas ir norvegų patirtį šioje srityje, kokias jų gerąsias patirtis būtų prasminga į savo sistemą perkelti Lietuvai?
– Labai dažnai girdime, kad Lietuvoje kalbama tik apie infrastruktūrą, bet mums reikia susikoncentruoti ir į turinį. Būtų tikslinga perimti darbo su nuteistaisiais patirtį. Einame link to, kad būtų užtikrinama dinaminė priežiūra ir įkalinimo įstaigose diegiamas naujas modelis. Tie pareigūnai, kurie dirba su nuteistaisiais, turėtų maksimaliai tiesiogiai tai ir daryti, o ne atlikti tik priežiūros funkciją, čia kliautis galime ir technologijomis. Labai svarbu užimtumo veiklos ir intervencinės priemonės, kad laisvės atėmimo bausmes atliekantys žmones į tokias įstaigas nebegrįžtų ir sugebėtų integruotis į visuomenę. Būtina individualiai dirbti su priklausomybių turinčiais asmenimis ar tais, kuriems stinga socialinių įgūdžių.
Dar vienas labai svarbus elementas – pareigūnų ugdymas: tai, kaip jie yra ruošiami, kokį santykį sukuria su nuteistaisiais, koks jų bendravimas.
Neretai keliamas klausimas, kodėl mažėjant nuteistųjų skaičiui Lietuvoje išlieka opi pačių įstaigų problema. Bet pažvelkime į situaciją atidžiau: daugeliu atvejų nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, kai viename kambaryje gyvena keli asmenys. Akivaizdu, kad pareigūnui tokiomis sąlygomis dirbti individualiai su nuteistuoju yra beveik neįmanoma, be to, taip gyvendami nuteistieji sukuria naujus kriminogeninius santykius. Tam, kad galėtume tokios situacijos išvengti turime kalbėti ir apie pokyčius, kad nuteistieji būtų tarpusavyje atriboti ir su jais būtų dirbama.
– Daugelį skaitytojų tikriausiai nustebins faktas, kad sostinėje veikiančiuose pataisos namuose galimybė nusiprausti po dušu bausmę atliekantiems asmenims suteikiama tik kartą per savaitę... Ar jums teko girdėti apie tokias jų gyvenimo sąlygas?
– Liūdnas pavyzdys, kad nuteistieji turi būti į dušą vedami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pirmą kartą apie tai išgirsti teko dar 2007 metais. Deja, situacija per tiek laiko mažai pasikeitė. Esminis klausimas, ar įkalinimo įstaigos reglamentavimą „ne rečiau kartą per savaitę“ ir interpretuoja, kad tik kartą ir reikia nuvesti, ar tai tik minimalus standartas ir, akivaizdu, kad būtina užtikrinti geresnes gyvenimo sąlygas.
Ministerija situaciją analizuoja, tiek ministro įsakymus, tiek Bausmių vykdymo kodeksą dėl nuteistųjų teisų, pareigūnų darbo. Labai keista, kai tokiomis sąlygomis laikydami nuteistuosius, leisdami naudotis dušu kartą per savaitę, tikimės, kad suformuosime socialinius įgūdžius ir sėkmingai integruosime juos į visuomenę.
– Tiesa, šia tema gana kritiškai pasisako ir įkalinimo įstaigose dirbantys pareigūnai, kurie pabrėžia, jog yra tokių nuteistųjų, kurie net ir to vieno karto nueiti į dušą atsisako...
– Turime suprasti, kad nuteistieji yra ir tam tikras mūsų visuomenės atspindys. Tai iliustruoja net ir pandemijos situacija: ne visi nuteistieji sutinka atlikti COVID-19 testus.
Tiek ministerijos, tiek Kalėjimų departamento pareiga yra užtikrinti, kad tie nuteistieji, kurie dar gali pasitaisyti, turėtų tam galimybes ir sąlygas. Žinoma, dalis jų yra linkę nusikalti pakartotinai ar padarę labai sunkius nusikaltimus, tačiau yra ir tokių, kurie į įkalinimo įstaigas pateko pirmą kartą arba jų padaryti nusikaltimai nėra smurtiniai, tad klausimas, ką mes darome, kad darbas su jais būtų sėkmingas ir jie sugrįžtų į visuomenę.
Lietuvoje vis dar esama nuo sovietmečio likusio suvokimo, kad nuteistasis turi būti baudžiamas laikymo sąlygomis, o juk ir kompensacijų mokėjimas per teismus taip pat nėra sprendimas. Kitas aspektas – kaip organizuojame bausmę atliekančių asmenų užimtumą? Ar nuteistieji tiesiog uždaromi į įstaigas ir jose būna, ar sudarome sąlygas įgyti profesinių įgūdžių, išsilavinimą? Turi būti sudarytos galimybės ne tik gauti psichologinę pagalbą, bet ir dažniau taikyti lygtinį paleidimą ar perkėlimą į kito rėžimo įstaigą.
Esama įdomių dalykų ir dabar galiojančiose tvarkose, kurias artimiausiu metu peržiūrėsime. Pavyzdžiui, kalbant apie nuteistiesiems leidžiamus elektrinius prietaisus, tai barzdaskutę turėti galima, bet moterims turėti plaukų džiovintuvo – ne.
Siekiame gerinti ir pareigūnų darbo sąlygas. Visi pareigūnai gavo vaizdo registratorius, tad kai yra konfliktinės situacijos su nuteistaisiais, kratos ar pan., tai padės išvengti konfliktų, kai abi pusės įrodinėja savo tiesą. Ši naujovė prisidės prie nuteistųjų drausmės ir pareigūnų saugumo užtikrinimo.
– Pokyčiai bausmių sistemoje paprastai vyksta labai lėtai, ką tikitės suspėti nuveikti per savo kadenciją?
– Taip, šioje srityje pokyčiai nėra įgyvendinami labai greitai, bet pirmas dalykas, susijęs su įkalinimo įstaigomis ir Kalėjimų departamentu, kurį noriu akcentuoti yra tai, kad turime nebijoti faktinės situacijos.
Turime spręsti esančias problemas, o ne tik džiaugtis dažnai „papudruota“ statistika. Džiaugiuosi, kad man pavyko užmegzti ryšį su įkalinimo įstaigų vadovais ir pasikalbėti apie tuos iššūkius, kurie kartais atrodo dar liūdniau ir baisiau, nei kad yra nušviečiami žiniasklaidoje. Turime sau įsivardyti labai aiškius siekius. Kalbu ir apie infrastruktūrą, teko matyti pastatų „vaiduoklių“ ir nelabai ūkiškai valdomo turto, tad kai kurie sprendimai gali būti priimti dar šiemet. Taip pat turime užtikrinti šioje sistemoje dirbančių asmenų kompetenciją, pasirūpinti, kad būtų išnaudojami visi turimi resursai ir tai būtų daroma maksimaliai skaidriai.
– Norvegijos įkalinimo įstaigose galima pamatyti lietuvio akiai gana neįprastų vaizdų – ten nuteistieji turi galimybę paplaukioti baseine, naudotis telefonu bei internetu. Panašu, kad Lietuvoje tokių dalykų dar teks palaukti, o kokie pokyčiai, jūsų akimis, būtini ir įmanomi jau dabar?
– Turėtų keistis santykis tarp pareigūno ir nuteistojo. Norvegijos įkalinimo įstaigose dirbantys pareigūnai dažnai kartu su nuteistaisiais sportuoja ar užsiima kitomis veiklomis. Žinoma, kalbu apie nuteistuosius, kurie nėra drausmės grupėje. Keičiant santykį ir požiūrį į nuteistąjį, tai ir pats darbas su bausmę atliekančiu žmogumi atveria naujų galimybių.
Tiesa, matydama, kaip planuojami šios srities projektai, turiu tam tikrų abejonių, nes jie dažnai orientuoti ne į pokyčius atnešančius procesus, o labiau sprendžiant infrastruktūros problemas, bet turime siekti pokyčio ir bent viena ar kelios įstaigos turi parodyti, kaip galima dirbti kitaip.
– Ar eidama ministrės pareigas jau sulaukėte būtent Jums adresuotų laiškų iš nuteistųjų?
– Taip, tokių laiškų gaunu nuolat. Džiugina tai, kad pagaliau pradėjo veikti kalinių tarybos ir įkalinti asmenys galės išsakyti savo nuomonę ir įvertinti vykstančius pokyčius, išgryninti egzistuojančias problemas.
– Jau spėjote aplankyti ne vieną laisvės atėmimo įstaigą, ar pavyko pastebėti teigiamų permainų?
– Kai kuriuose įstaigose teko sutikti jaunų pareigūnų ir tai nuteikia pozityviai. Šie žmonės tokią profesiją renkasi sąmoningai ir savo darbe mato prasmę. Jai labai džiaugiuosi. Taip pat kai kuriuose įstaigose išlaikomas lyčių balansas: stereotipiškai galvojama, kad tik vyrai gali rinktis tokią profesiją, bet į šią sritį dirbti ateina ir jaunų moterų, kurios su savo darbu puikiai susitvarko. Tai rodo, kad keičiasi požiūris į pačią profesiją.
– Dažnai viešumoje nuskamba nuogąstavimai, kad teisėsauga galimai piktnaudžiauja Kriminalinės žvalgybos įstatymu, pasinaudodama tam tikromis jame numatytomis galimybėmis sekti asmenis, taikyti kitas priemones. Kokia jūsų nuomonė?
– Šis klausimas yra labai svarbus ir yra tiek Seimo, tiek Vyriausybės darbotvarkėse. Šiemet Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė nagrinėti Lietuvos advokatūros pareiškimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo. Teisingumo ministerija yra paklaususi tiek Lietuvos advokatūros, tiek Generalinės prokuratūros, kaip jie mato galimą problemos sprendimą ir kokie reglamentavimo pokyčiai galimi.
Iš abiejų pusių kyla nuogąstavimų, kad reglamentavimą reikia keisti, esminis klausimas – kokia apimtimi ir kokia kryptimi tai bus daroma. Būtina užtikrinti, kad kriminalinė žvalgyba galėtų veikti ir siekti savo tikslų, bet kartu nebūtų pažeidžiamos ir žmonių teisės.
– Lietuvoje vis dar kelia daug diskusijų galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Būna atvejų, kai tam suteikiama vos valanda ar dvi, o pačios medžiagos yra net keli šimtai puslapių...
– Taip, tai yra iššūkis, nes nėra reglamento, kaip būtų galima gauti dokumentus nuotoliniu būdu, tad paprastai susipažinti su šia medžiaga vykstama į vietą. Šis klausimas bus keliamas ir ne tik pandeminės situacijos metu. Civilinių bylų dokumentų teikimas gali vykti nuotoliniu būdu, tai atitinkamai baudžiamosiose bylose turėtų būti keičiamas reglamentavimas, kad visos šalys galėtų susipažinti su bylos medžiaga nuotoliniu būdu. Tam reikia pokyčių, bet tam reikia ir diskusijų, nes kalbame apie jautrius duomenis.
– Kaip pati šiandien jaučiatės ministrės poste, ar apsipratote su naujomis pareigomis?
– Pandemijos situacija reikalauja nemažai laiko, tai jei įprastai kadencijos pradžia būtų skirta problemų išsigrynininmui ir tikslų dėliojimui, tai dabar tenka reaguoti į esamą situaciją ir priimti sprendimus. Žinoma, nemažas iššūkis yra Seimo nario mandato ir ministro pareigų derinimas, bet tai turi savų trūkumų ir savų privalumų. Vyksta paskutiniai Vyriausybės priemonių plano derinimo darbai, artėja pirmasis šimtas Vyriausybės darbo dienų, tai ir bus galima įsivertinti, ką pavyko padaryti ir ką bus galima padaryti.
– Ministre, Teisingumo ministerijos koridoriuose kalbama, kad jūs darbe neretai užtrunkate ir iki devintos valandos vakaro, tad ar lieka laiko šeimai ir poilsiui?
– To balanso, kad aštuonios valandos būtų skirtos darbui ir po tiek pat valandų tektų miegui ir šeimai bei laisvalaikiui, suprantama, dabar nėra. Ši pozicija nėra ta, kurioje butų galima darbus skirstyti pagal valandas, juk svarbiausia – turinys. Kalbant apie ministerijos veiklą, būtina įsivertinti, kuriose srityse būtinas tęstinumas ir ką reikia keisti.
