Kas statistikus pastūmėjo taip bauginti karantino išvargintus lietuvius?
Du statistiniai rodikliai: naujų paros užkrato atvejų nemažėja, o teigiamų diagnostinių tyrimų procentas netgi auga.
Tuo remiantis skelbiama išvada, kad Lietuvos trajektorija dviejų pandemijos rodiklių erdvėje apsigręžė ir sugrįžo į senas vėžes, kuriomis ritosi spalio mėnesį. Skamba moksliškai ir dėl to, ko gero, net dar labiau bauginamai.
Epidemiologai tvirto žodžio dar nepasakė, todėl sunku pasakyti, ar tikrai pastaruoju metu tarp 300 ir 500 atvejų per parą svyravęs užkratų skaičius – jau trečiosios pandemijos bangos pranašas.
Galbūt negerėja rodikliai dėl išaugusio žmonių judrumo, kai atsidarė slidinėjimo centrai, grožio salonai, ne maistu prekiaujančios įėjimus iš gatvės turinčios parduotuvės, gal saugiau pasijutę žmonės tapo mažiau atsargūs, bet nebūtinai tai jau trečiosios bangos ženklai.
Jei statistikų bauginančios pranašystės paskatintų visuomenę griežčiau laikytis saugumo reikalavimų, būtų galima pasidžiaugti jų budrumu. Bet labiau tikėtina, kad tokios žinios tik blogins psichologinį klimatą ir stiprins žmonių nepasitenkinimą prieštaringa informacija apie pandemiją.
Sumaišties dėl prasto informavimo ir taip per akis. Dabar intensyviai skiepijami prie tiesioginio darbo su mokiniais turėsiantys grįžti pedagogai, bet socialiniais tinklais sklindant žinioms, kad kai kurios vakcinos sukelia nepageidautinų reakcijų, dalyje mokyklų net 40 proc. pedagogų atsisakė skiepytis.
Pirmadienį pagaliau pranešta, kad gauta tik per 800 pranešimų apie nepageidautinas reakcijas, bet sunkūs tik daugiau kaip 40 atvejų. Kai jau pirmąjį skiepą gavo per 120 tūkst., o ir antrąjį arti 70 tūkst. žmonių, matyti, kad tokia sunkesnių atvejų tikimybė itin maža. Bet nemažai žmonių jau išsigando, o specialistų aiškinimai vėluoja.
Todėl valstybės institucijos turėtų mažiau gąsdinti ir daugiau argumentuotai aiškinti, skubiai atsakyti į visus kylančius klausimus. Nerimą dar didina politikų svaidymasis kaltinimais, net ir valdančiųjų nesutarimai dėl karantino priemonių, kai kurių viešojoje erdvėje dažnai kalbančių specialistų kritika Vyriausybei patariantiems ekspertams.
Gal trečioji pandemijos banga dar neatsirita, bet pakako ir ankstesnių dviejų, kad iš postų būtų verčiami už jų suvaldymą atsakingi valdininkai.
Štai sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys nusprendė atleisti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) vadovą R.Petraitį.
Debesys virš šio viešai kalbėti vengusio valdininko galvos ėmė kauptis, kai Sveikatos apsaugos ministerijai dar vadovavo A.Veryga. Pasikeitus ministrams R.Petraičiui jau buvo tiesiai parodytos durys, bet išeiti pats jis nepanoro.
NVSC kaltinamas, kad nesugebėjo net suskaičiuoti pandemijos aukų, vėlavo atlikti epidemiologinius tyrimus, o su izoliuotis turinčiais asmenimis susisiekdavo, kai jie jau būdavo įpusėję ar net baigę saviizoliaciją.
Bet R.Petraitis tvirtina, kad su juo susidorojama dėl politinių sumetimų. Galbūt politikams iš tiesų patogu surasti atpirkimo ožį, kuriam būtų galima suversti kaltę dėl pandemijos suvaldymo klaidų, taip kiek nuraminant susierzinusią visuomenę.
Vis dėlto priekaištai NVSC nėra laužti iš piršto. Tiesa, R.Petraitis aiškina, jog jis pats jau metus siuntęs perspėjimus dėl informacinių sistemų problemų, o dabar, kai pandemijos duomenis skelbia SD, jau NVSC vadovas abejoja, ar jie patikimi, ir net įtarinėja, kad koronaviruso skaičiai gali būti specialiai mažinami.
Taigi atleidus R.Petraitį visus taškus šioje istorijoje gali tekti sudėlioti teismams.
Panašiai gali pakrypti ir Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) direktoriaus S.Čaplinsko likimas. Jį versti iš kėdės anksčiau nei R.Petraitį ėmėsi dar A.Veryga – sprendimas atleisti priimtas dar pernai lapkritį, bet S.Čaplinskas kaip nepramušamais šarvais prisidengė nedarbingumu.
Turėtų greitai baigtis pagal įstatymus leidžiamas 120 dienų nedarbingumo dėl ligos terminas, ir jei mediciniškai S.Čaplinsko sveikata taisosi, politine prasme nė kiek negerėja.
S.Čaplinskas, su socialdemokratais nesėkmingai kandidatavęs į Seimą, buvo vienas aršiausių A.Verygos kritikų, bet, atrodo, balų naujos valdžios akyse tai jam nesukrovė – savo pirmtako sprendimo A.Dulkys nekeičia.
ULAC direktorius irgi tvirtina, kad jis atleidžiamas dėl politinių sumetimų. Jis jau abejoja ir šios valdžios sprendimais suvaldant pandemiją, duoda pylos Vyriausybei patariančiai ekspertų komisijai, priekaištaudamas, kad joje per mažai tikrų epidemiologijos specialistų.
Vis dėlto kyla klausimų ir visą nedarbingumo laikotarpį nuolat labai karštai žiniasklaidoje savo nuomonę reiškusiam S.Čaplinskui: ar tik ne politinė karštinė ir išvertė jį iš darbingų žmonių gretų?
Suprantama, sveikata – privatus reikalas, kaip atšauna S.Čaplinskas apie jo nedarbingumą klausiantiems žurnalistams, bet, kita vertus, jis yra viešas asmuo.
Regis, tampymasis su vienu arba kitu sveikatos apsaugos įstaigos vadovu pandeminės situacijos nekeičia, bet prisideda prie ir taip labai apniukusios informacinės padangės.
