Garantuoju, kad injekcija mano pasaulėžiūros nepakeis, net jeigu būtų nuspręsta suleisti „Sputnik V“.
Paskiepytas nesvarbu kokia vakcina netapsiu nei proamerikietiškas, nei proprancūziškas, nei prorusiškas, nei provokiškas.
Buvau, esu ir liksiu prolietuviškas, už tai ir balsavau Kovo 11-ąją.
Balsavau už laisvą, nepriklausomą valstybę su savo užsienio ir vidaus politika, už atstovaujamos demokratijos modelį, laisvąją rinką, jautrią socialiniams klausimams, tautinės mokyklos koncepciją, vakarietišką katalikišką tradiciją, nors pastaruoju metu esu ir už baltiškosios religijos įteisinimą.
Tiesa, dalį valstybingumo atidavėme ES. Mūsų valstybei tai kol kas naudinga, bet esu prieš Lietuvos tapimą ES, kaip federacijos, dalimi ar kokiu nors, kad ir vakarietišku, regionu.
Siaučiant pandemijai ES ateities problemos vis dar politologų rašiniuose, tačiau ateis metas, kai tai taps karštų diskusijų objektu ir būtų pageidautina, kad Lietuva „nestovėtų po medžiu“.
Kol kas plaukiame per 20 metų suformuota geopolitine vaga pasidaužydami į didesnes ar mažesnes kliūtis, palikdami didžiuosius klausimus ateičiai. Apie šias kitas didesnes ar mažesnes problemas, bet ne kovidines, ir pasvarstykime.
Taigi kaip yra iš tikrųjų: teka ar ne Astravo AE produkcija į Lietuvą ir per ją?
Neseniai energetikos ministras D.Kreivys tikino, kad šia elektra prekiaujama Latvijos biržoje, ją Lietuva suvartoja ir už ją sumoka.
Elektros sistemos perdavimo operatorius „Litgrid“ ir Energetikos reguliavimo taryba parėmė ministro teiginius patvirtindama, kad Astravo AE elektra Baltijos šalyse prekiaujama. Bet Latvijos valdžia paneigė, kad jų šalyje prekiaujama baltarusiška elektra.
Kas teisus? Aš tikiu D.Kreiviu. Tačiau tikėti ir žinoti tiesą – skirtingi dalykai. Jeigu tiesa taip sunkiai išsiaiškinama tarp artimų valstybių, ko galima tikėtis iš kitų šalių, kurioms gal net neįdomi ši tema?
Dėl šio reikalo yra rimtas pasiekimas tarptautinėje erdvėje – Europos Parlamento rezoliucija „Dėl Astravo (Baltarusija) atominės elektrinės saugos“, kurioje įvardytos ne tik grėsmės Lietuvai ir Europai, bet ir elektros importo iš nesaugios AE draudimas ES valstybėse. Kartais ir Europarlamentas užsiima svarbiais dalykais.
Vis dėlto rezoliucija ne visada yra realizacija.
Kokia elektros sklaidos iš Astravo AE ateitis? Nenoriu leistis į technines prognozes, tačiau istorija sako, kad pradėjusi veikti AE, nelygu galingumas, tampa ne tik ekonominiu, bet ir politiniu veiksniu regione.
Rusija yra pasirengusi ir kitų blokų statybai, tačiau Baltarusijai neskuba skolinti pinigų. A.Lukašenkos ir V.Putino susitikimas Sočyje buvo labai panašus į L.Brežnevo susitikimą su E.Honeckeriu.
Kuo tai baigėsi – buvo nupiešta ant sienos netoli Halės turgaus. Kremlius intensyviai ieško A.Lukašenkai pakaitalo. Kol jo neras, naujų rinkimų Baltarusijoje nebus.
Bet kad ir kas pakeistų A.Lukašenką, elektrinės Astrave nestabdys. Tai problema, kurios pakaks net kelioms Lietuvos vyriausybėms – dešimčiai ar penkiolikai metų.
Dar viena Lietuvą pagaliau pasiekusi lokalinė, o gal ir globali, net civilizacinė (priklausomai nuo požiūrio) tema – partnerystės įstatymas. Kaip katalikas palaikau tai, kas apie šeimą pasakyta Konstitucijoje. Nemanau, kad šis įstatymas, kuriam Lietuvoje pritaria vos 8 proc. žmonių, bus priimtas, bet triukšmo bus.
Spėju, kad būtent dėl didelio triukšmo Laisvės partija partnerystės įstatymo projektą ir bruka. Yra proga politikui net kelis kartus per dieną pasirodyti žiniasklaidoje.
Kas įvyktų, jei netikėtai (tai Lietuvoje irgi įmanoma) įstatymas prasprūstų? Pritarčiau referendumo dėl partnerystės instituto įteisinimo idėjai.
Kartu iškiltų ir išankstinių rinkimų reikalavimas.
Rinkimus laimėjusieji tai supranta ir, mano manymu, siūlo protingą sprendimą – įteisinti ne partnerystės institutą, o sutartį dėl bendro gyvenimo.
Konservatorius (pagaliau šiuo žodžiu pagal jo prasmę taip galima vadinti) P.Saudargas teisingai sako: „Šeimos sąvoka yra aiškiai apibrėžta Konstitucijoje, tad partnerystės įstatymas gali ją iškraipyti.“
Beje, solidžiai ir įtikinamai šią problemą yra išdėsčiusi Seimo narė konservatorė (!) V.Aleknaitė-Abramikienė straipsnyje „Susitarimas dėl bendro gyvenimo kaip politinis kompromisas“.
Sutinku su politike, kad negalima kartoti sovietinio šiurkštaus kišimosi į privatų žmogaus gyvenimą kelio, bet perlenkti lazdos į kitą pusę irgi nederėtų. Katalikiškos tradicijos šalims tai sudėtingos problemos.
Prisimenu, kokios aštrios diskusijos tos pačios lyties asmenų santuokos ir įvaikinimo klausimais vyko Ispanijoje.
Susirinkdavo milžiniškos protestuotojų minios.
Kol kas Lietuvoje kelių konservatorių pasiūlymas įteisinti sutartį dėl bendro gyvenimo yra tai, kas realu ir įmanoma.
Vėliau reikia platesnių ir išsamesnių diskusijų visuomenėje.
Jeigu neklystu, tam pritaria ir Vyskupų konferencija. Pagaliau problemų kyla ne tik dėl atskirų žmonių grupių ir jų teisių.
Tai tiesiogiai liečia ir vaikų auklėjimą, švietimą mokyklose.
Aplenkdamas partnerystės ideologinę pelkę noriu atsakyti į dar vieną klausimą: kas turi važiuoti į EVT – G.Nausėda ar I.Šimonytė? Atsakau: G.Nausėda.
Kodėl? Todėl. D.Grybauskaitė neatsakinėjo į „kodėl?“ Nuvažiavo, ir viskas.
