Dabar, vertindami pandemijos valdymą retrospektyviai, naujienų portalo lrytas.lt kalbinti mokslininkai įvardijo, ko apie koronavirusą nežinojome tada, kas galbūt būtų pakeitę pandemijos eigą, ir kokias sėkmes ir nesėkmes kovoje su pandemija Lietuva sau gali įsirašyti.
Daug nežinios
Lietuvos vyriausiosios epidemiologės Loretos Ašoklienės teigimu, pandemijos pradžia iš tiesų buvo labai sunki – buvo daug nežinios ir baimes.
„Nebuvo aiškaus supratimo, kaip galima valdyti šią ligą, kaip ją gydyti, kokios prevencijos priemonės būtinos ir reikalingos. Nebuvo ir vieningų tarptautinių institucijų rekomendacijų, šalys taikė įvairias praktikas, todėl ir Lietuvoje buvo ir skirtingų rekomendacijų, ir skubotų sprendimų, bet tuo metu atrodė, kad jie tikrai reikalingi.
Didelis iššūkis buvo institucijų, asmens sveikatos priežiūros įstaigų, laboratorijų pasiruošimas, apsirūpinimas asmens apsaugos priemonėmis, reikiama įranga, reagentais, taip pat mobilių punktų, karščio klinikų įsteigimas, ligoninių perorganizavimas, greitas atvejo išaiškinimas ir epidemiologinių tyrimų atlikimas, duomenų valdymas. Galiausiai, pats karantinas, karantino režimo priemonių taikymas taip pat buvo iššūkis, juk tokia priemonė Lietuvoje anksčiau buvo taikyta prieš šimtą metų“, – įvardijo L.Ašoklienė.
„O kas buvo aišku? Buvo aišku, kad virusas atėjo ne mėnesiui ir ne vieneriems metams – kad jis atėjo ilgam, ir bus ne viena banga, jog jo suvaldymui reikės daug pastangų ir laiko. Taip pat tikėtasi, kad virusas gali kisti, mutuoti, su kuo dabar ir susiduriame“, – pridūrė ji.
Vyriausiosios epidemiologės teigimu, valdant pandemiją daug žingsnių ir sprendimų buvo padaryta teisingai: užtikrinta greita diagnostika, įsteigiant mobilius punktus ir karštąją 1808 liniją, asmens sveikatos priežiūros paslaugų perorganizavimas ir organizuojančių institucijų tinklo sukūrimas, savanorių pasitelkimas, epidemiologinės priežiūros sustiprinimas ir daug kitų.
Pasak L.Ašoklienės, diskutuoti būtų galima dėl galbūt per griežto karantino režimo priemonių.
„Tačiau priimant sprendimus visada siekiama ne tik geriausio, bet ir greičiausio rezultato. Norėčiau paminėti ir epidemiologinę priežiūrą, nors paskutiniuoju metu jos atžvilgiu beriama daug kritikos, bet visuomenės sveikatos specialistai, epidemiologai atlieka didžiulį darbą siekiant kuo greičiau, nustačius atvejus, išaiškinti kontaktus, nustatyti ir suvaldyti protrūkius – žinoma, visada norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau ir sklandžiau, bet šie žmonės dirba daug nematomo darbo, kuris labai svarbus ir reikalingas.
Kas galbūt man, kaip epidemiologui labiausiai kėlė nerimą pažvelgus atgal – tai praktiškai visų ribojimo priemonių, įskaitant ir renginius, ir sporto varžybas su pilnomis žiūrovų arenomis, atlaisvinimas vasarą, kai buvome grįžę į labai mums įprastą gyvenimą, lyg viruso nebūtų buvę, nors jis niekur nebuvo dingęs – užtat turėjome gerokai sunkesnę antrąją bangą“, – prisiminė L.Ašoklienė.
Epidemiologė įsitikinusi, kad atsipalaiduoti negalime ir dabar: „Turime nustatytas ir jau nevienoje teritorijoje patvirtintas viruso mutacijas, kurios pasižymi lengvesniu plitimu, todėl jei nesisaugosime, virusas gali labai greitai išplisti, sergamumas gali vėl labai greitai padidėti“.
Daug pamokų
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus Vytauto Kasiulevičiaus teigimu, Lietuva, kaip ir daugelis Europos valstybių, koronaviruso pandemijai nebuvo pasiruošusi tokiame lygmenyje, kad suformuotų tinkamą atsaką.
„Buvome šiek tiek pasiruošę, bet ne tokio lygmens epidemijai – greičiau pavojingų ligų nedideliems protrūkiams“, – teigė V.Kasiulevičius.
Anot profesoriaus, norint pasiruošti tokiai epidemijai būtų iš anksto reikėję visos sveikatos sistemos pertvarkos. „Ar tam galima pasiruošti? Galima, jei tai vertinti realistiškai, bet pasaulis beveik 100 metų nebuvo matęs panašaus įvykio, tad pasirengimas visur buvo blogas“, – teigė jis.
V.Kasiulevičiaus teigimu, pandemijos pradžioje nežinojome, kokie koronaviruso plitimo keliai, kokios medžiagos ir kaip veikia šį virusą. Dabar, apie koronavirusą žinant daug daugiau, teisingesnė yra tiek prevencijos, tiek pačių medikų taktika.
„Jeigu būtume viską iš anksto žinoję, būtume labai anksti įvedę įvairias apsaugos priemones, iš anksto apriboję susibūrimus, iš karto kiek įmanoma sumažinę kontaktus. Galbūt daug ką buvo galima selektyviau daryti, neuždarant visos šalies. Daug pamokų“, – kalbėjo V.Kasiulevičius.
Klaidų netrūko
Vertindamas padarytas klaidas V.Kasiulevičius teigė, jog iš pat pradžių buvo per mažai kreipiamas dėmesys į tarnybų, atsakingų už pandemijos valdymą, funkcionavimą, pirmiausia – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC).
„Jo pajėgumai turėjo būti labai smarkiai sustiprinti iš anksto – turėjo būti sprendžiami finansiniai dalykai, taip pat ir personalo surinkimas ir apmokymas, turėjo būti sudaryta galimybė konsultuotis su geriausiomis institucijomis pasaulyje“, – įvardijo profesorius.
Nepadarius šių dalykų, iššiūkių kilo svarbiuose pandemijos valadymo veiksniuose, kaip kontaktų atsekimas, naujų susirgimų užkardymas, savalaikė izoliacija, testavimas.
„Iš karto buvo kreipiama per mažai dėmesio į tai, kad reikės smarkiai išauginti testavimo apimtis. Dar kovo mėnesį diskutavome apie 500 tyrimų per dieną, dabar, piko metu buvo daroma 14 tūkst. Tai, be abejo, reikalingas buvo testavimo apimčių užtikrinimas. Ir privataus sektoriaus, kaip partnerio, įjungimas į šį procesą“, – kalbėjo V.Kasiulevičius.
Pasak profesoriaus, nebuvo užtikrinta pakankama darbuotojų apsauga: „Ir medicinos sektoriuje buvo koncentruojamasi tik į penkių stambiųjų ligoninių, kurios kovojo su COVID-19 – pagrindinė fronto linija, darbuotojų apsaugą. Bet svarbu ir pirminė asmens priežiūra, nes tų mirčių tarp gydytojų pirminėje priežiūroje visgi daugiausia, ir slaugytojų“.
Mokslo stebuklai
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Mindaugas Stankūnas teigė, jog Lietuva suklydo tikėdamasi, kad koronavirusas jos nepasieks.
„Viena iš padarytų klaidų, bet irgi negalima už tą klaidą bausti – tai, kad galvojome, kad ta pandemija iki Lietuvos neateis. Iš tiesų nemažai žmonių tikėjosi, kad ji mūsų nepasieks, ir galbūt tuos rimtesnius signalus ne visai deramai įvertinome“, – kalbėjo profesorius.
Prisimindamas pandemijos pradžią M.Stankūnas teigė, jog iš pradžių buvo daug nežinomųjų, pavyzdžiui: ar žmogus, neturintis simptomų, gali šį virusą platinti, neaiškus buvo viruso reprodukcijos dydis, kiek jis yra mirtinas. Taip pat buvo svarstymų, kad virusas susijęs su lauko temperatūra.
Anot jo, mokslas į daug klausimų atsakė, tačiau dėl kai kurių klausimų ir dabar nėra šimtaprocentinio atsakymo.
„Tačiau tai, ką mokslas padarė per metus, yra fantastika – dar nepraėjo metai nuo laiko, kada Lietuvoje atsirado koronavirusas, o jau beveik 5 proc. mūsų populiacijos yra vakcinuoti“, – kalbėjo profesorius.
M.Stankūno manymu, svarbiausias dalykas, ką išmokome – kad esame globalaus pasaulio dalimi, jog turime dalintis moksline informacija, ekspertinėmis žiniomis.
„Tos problemos, kurios galbūt yra toli, miestuose, kurių mes net nežinome – tikrai, prieš metus turbūt daug kas net nežinojo tokio Uhano miesto – dabar supratome, kad tos problemos gali labai greitai atsiristi iki Lietuvos. Supratome, kad mes visi, nepaisant to, kokioje pasaulio dalyje gyvename, esame susiję. Mąstymo, kad „Jų problemos – ne mūsų problemos“, manau, turėjo nelikti arba turėjo labai sumažėti.
Turėtume kalbėti apie globalią sveikatą ir galvoti, kaip padėti spręsti problemas kitose šalyse, kaip dalintis moksline informacija, ekspertinėmis žiniomis“, – teigė M.Stankūnas.
Formalaus pasiruošimo nepakako
Medicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Usonis prisiminęs pandemijos pradžią sakė, kad ne tik nebuvome pasiruošę apsisaugoti nuo viruso, bet ir negebėjome psichologiškai priimti to, kas vyko.
„Pirmas bendras įspūdis – visuomenė nebuvo net pasiruošusi galvoti apie tai, kad mūsų laikais galėtų įvykti tokie dalykai. Turbūt taip buvo visame pasaulyje. Kai atsirado pirmi atvejai Kinijoje, pas mus Lietuvoje atrodė, kad viskas kažkur labai toli. Nebuvome pasiruošę tam, kad infekcinė liga mūsų 21 amžiuje gali įgauti tokį mastą“, – dėstė profesorius.
Pandemijos pradžioje ypatingai stigo apsisaugojimo priemonių: veido kaukių, dezinfekcinio skysčio. Profesoriaus teigimu, tai, kad epidemija mus užklupo netikėtai – požiūrio problema. Jis priminė ir tai, kad ekstremaliųjų situacijų tarnybų netinkamas pasirengimas buvo apnuogintas dar prieš pandemiją – padangų gaisro Alytuje metu.
„Toks jau mentalitetas Lietuvoje. Manyta, kad apsisaugojimui nuo užkrečiamųjų ligų pakanka formaliai kažką turėti, pademonstruoti parodomąjį pasirengimą, bet rimtai negalvojant, kad tų priemonių kažkada gali prireikti tokiais mastais. Taip, kad tikrai nebuvome pasiruošę“, – mąstymo spragą išskyrė V.Usonis.
Jis pastebėjo, kad rimtai pasiruošta nebuvo ir ankstesnių infekcijų protrūkių metu. Skirtumas tik tas, kad jos Lietuvos nepasiekė. „Mūsų pasirengimas Ebola ligai buvo su mintimi, kad tai būtų tik pavieniai atvejai, bet jokiu būdu ne tokio plataus masto epidemija, kaip tai nutiko su COVID-19. Atitinkamai turimų apsaugos priemonių, ar tai būtų veido kaukės, ar kombinezonai, neturėjome pakankamai“, – konstatavo profesorius.
V.Usonio teigimu, laiko apsiginkluoti kovai su koronavirusu buvo. Bet praėjusių metų sausį dar iki virusui atkeliaujant į Lietuvą, nebuvo suprasta, su kuo teks susidurti. „Turbūt ir psichologiškai nebuvome tam pasiruošę“, – pridūrė pašnekovas.
Gausybė „pirmų kartų“
Didžiausias pasiekimas kovoje su pandemija – vakcina. Profesorius pripažino, kad vakcinos nuo COVID-19 kūrimo sparta pranoko optimistiškiausias prognozes. Praėjusių metų pavasarį saugaus ir patvirtinto skiepo dar gruodį vargiai buvo galima tikėtis. Ilgesnį vakcinos kūrimo periodą tuomet prognozavęs V.Usonis dabar džiaugiasi klydęs.
„Rėmiausi patirtimi, kuri buvo iki tol. Daug metų dirbu vakcinų srityje, daug kartų esu dalyvavęs jų klinikiniuose tyrimuose. Kalbėdami apie koronavirusą mes dabar labai daug kartų sakome „pirmą kartą“
Pirmą kartą istorijoje taip greitai buvo identifikuotas virusas. Tai buvo padaryta 2019 m. gruodį. Dar už poros savaičių jau buvo žinomas viruso genomas. Niekada anksčiau istorijoje taip greitai tokio dalyko nebuvo.
Niekada anksčiau visuomenė nebuvo sutelkusi tiek daug intelektualinių, technologinių, finansinių resursų. Labai greitai buvo sukurtos diagnostinės priemonės. Tai padaryti paprasčiau, nei su vakcinomis, nes nereikia klinikinių tyrimų su žmonėmis.
Dar praėjusių metų sausio mėnesį apie 300 tyrėjų grupių visame pasaulyje pradėjo vakcinų kūrimo darbus. Vėl tai – dalykas, kokio niekada anskčiau nėra buvę“, – mokslo pasiekimus vardijo V.Usonis.
Jis pasakojo, kad greitą vakcinų pasirodymą lėmė ne tik mokslo pažanga, bet ir tai, kad pavyko pagreitinti jų įregistravimo procesą išskaidant jį etapais, vaistų registravimo institucijoms dokumentus pateikiant ne sukūrus produktą, o po kiekvienos tyrimų stadijos.
Profesorius pabrėžė, kad šitaip jokios procedūros pažeistos nebuvo. Tik sutaupyta laiko, kuris pandemijos akivaizdoje tapo labai brangus. Tiesa, klinikinių tyrimų paskubinti neįmanoma. „Terminai susiję su biologiniais procesais, buvo tiksliai išlaikyti. Turiu omenyje, kad jeigu vakcinos dozes reikia įskiepyti 3-4 savaičių intervalu, tai ir privalai išlaukti tą laiką.
Povakcininius reiškinius stebime tris dienos po skiepo, paskui praėjus mėnesiui ir dar vienas standartas yra 2-4 mėnesiai. Tai ir čia negali pasakyti, kokie bus 4 mėnesių saugumo rodikliai. Privalai išlaukti. Tas ir buvo padaryta“, – pasakojo profesorius.
V.Usonis priminė, kad vakcinų kūrimui buvo mestos milžiniškos pajėgos. Tyrimai laboratorijose vyko be jokių atidėliojimų, analizuoti milžiniškos duomenų apimtys.
„Įsivaizduokite, „Pfizer“ tyrimuose dalyvavo 44 tūkstančiai dalyvių įvairiose pasaulio šalyse. Iš kiekvieno jų surenkamas nemažas informacijos kiekis. Įsivaizduokite, kiek darbo reikia visa tai sudėti į kompiuterines laikmenas, išanalizuoti. Statistikos specialistų darbui buvo suteiktas didžiausias prioritetas“, – tvirtino profesorius ir pridūrė, kad rekordiškai greitą vakcinų sūkurimą lėmė šis priežasčių kompleksas.
Ar išmokome pamoką?
Paklaustas ko galime pasimokyti iš pandemijos V.Usonis vylėsi, kad kitos pandemijos nesulauksime. Jo teigimu, epidemija žmoniją turi priversti permąstyti savo santykį su planeta, kurioje gyvenama. Juk naujų ligų atsiradimas siejamas su intensyviu žmogaus kišimusi į gamtos reikalus.
„Gavome pamoką iš gamtos, kad mes nesame jos viešpačiai. Esame gyvojo pasaulio dalis, o ne valdovai, esame kaimynai. O kaimynai turi gerbti vieni kitų interesus ir ypatumus.
Tai apima labai daug: žmogaus intervenciją į gamtą. Juk su Ebolos virusu susidūrėme dėl to, kad buvo kertami Ebolos upės slėnio miškai. Intervencijos faktorius galioja ir koronaviruso, naujų gripo atmainų atsiradimui. Jeigu tos pamokos dar neišmokome, tai privalome tai padaryti“, – perspėjo V.Usonis.
