Nieko keista – plačioji visuomenė ir politikai šiuo metu turi kitų grėsmių, su kuriomis entuziastingai kovoja be saugumo ar karinės žvalgybos pagalbos. Pirmiausia – pandemiją ir pavojų „tradicinei šeimai“.
Rusija, Baltarusija ir dar Kinija jau kuris laikas yra pagrindiniai minėtų ataskaitų akcentai.
Teigiama, kad Rusijos atviros ar hibridinės agresijos tikimybė prieš Lietuvą ir toliau yra itin nedidelė, teorinė.
Negana to, pats Kremliaus režimas silpnėjant ekonomikai, stiprėjant visuomenės nepasitenkinimui, augant įtampai santykiuose su Vakarais vis sunkiau valdo padėtį net artimiausioje posovietinėje erdvėje. Tačiau agresyvumas didėja.
Ataskaitoje vėl pabrėžiama destruktyvi Rusijos kibernetinė veikla ir žvalgyba.
Be to, įžvelgiama, kad Rusija esą itin smarkiai prisideda prie aistrų dėl pandemijos kurstymo ar su tuo susijusių sąmokslo teorijų.
Čia pat vėlgi konstatuojama, kad Maskvos pastangos neturi didesnės įtakos nei Lietuvos viešajai erdvei, nei pagrindiniams politiniams procesams.
Beprecedentė Baltarusijos režimo krizė ataskaitoje analizuojama irgi, galima sakyti, raminančiu ar net atsargiu tonu – leidžiama suprasti, kad Rusija toliau ten liks lemiamas veiksnys, nors Minskas lyg ir toliau mėgins išlaikyti „autonomijos likučius“.
Tačiau bent kol kas tiesioginių didelių grėsmių Lietuvai neprognozuojama – kaip ir labiausiai tikėtinų padėties Baltarusijoje raidos scenarijų.
Apskritai būtent analitiniu ir prognozių požiūriu šių metų dokumentas, regis, yra vienas pilkesnių.
Gali būti, kad taip žvalgybininkai vengia žengti į aukščiausios politinės valdžios – Prezidentūros ir Vyriausybės – ginčų dėl užsienio politikos strategijų ir krypčių lauką.
Kelios pastarosios ataskaitos būdavo pamarginamos konkrečiomis istorijomis.
Šiemet tokių pikantiškų prieskonių įberta vos pora ir jie atrodo veikiau komiškai ir keistai.
Iliustruojant perspėjimą, kad į Baltarusiją ir Rusiją vykti pavojinga visiems, papasakota 34 metų Tomo, kurį Baltarusijos KGB su žavios Jelenos pagalba Minske įviliojo į santuokinės neištikimybės istoriją ir mėgino iš jo ištraukti įdomią informaciją, istorija.
Kitas tiesiog absurdiškas ir nesuprantamas epizodas – esą Vilniuje net keletą kartų lankėsi Rusijos oligarcho J.Prigožino, valdančio ir interneto trolių bei privačių samdinių armijas, „antrininkas“, o apie jo vizitus ir tariamus susitikimus su Lietuvos pareigūnais Rusijos viešojoje erdvėje buvo mėginama nesėkmingai skleisti melagingą informaciją.
Sunku nesutikti su buvusiu VSD vadovu M.Laurinkumi, kad toks žanras ima vis mažiau dominti visuomenę, be to, jei ir toliau bus remiamasi tokia „konkretika“ kaip panašios absurdiškos istorijos, žmonės ims vis mažiau tuo tikėti.
Žinoma, pateikti išsamių įrodymų ar duomenų savo teiginiams ar išvadoms pagrįsti, kaip tarsi siūlo M.Laurinkus, slaptosios tarnybos negali.
Mat atsiremiama į tą patį užburtą ratą, kurį parodė vieši VSD direktoriaus D.Jauniškio teiginiai apie tai, kad bendrovė „Avia Solutions Group“ esą kelia grėsmę dėl savo sąsajų su Rusija ir apie tai yra informuoti visi sprendimų priėmėjai.
Natūralu, kad bendrovė iš karto pareikalavo pagrįsti šiuos teiginius.
Tačiau VSD, kurio liežuvio laisvę ne kartą yra apgynę ir teismai, to net nesirengia daryti.
Pasiteisinimas tas pat – negalima, nes slapta.
Galbūt įtakos ataskaitos autorių kūrybiniam įkarščiui ir bendradarbiavimui turėjo ir abiejų tarnybų konkurencija, kuri, kaip galima spėti, pastaruoju metu buvo atgijusi?
Juk VSD pretenzijos pabrukti po savimi AOTD į jo vadovus vasarą pasodinant asmeninį D.Jauniškio draugą ir naudojantis Prezidentūros parama – štai kas lėmė G.Nausėdos konfliktą su tam besipriešinusiu tuomečiu krašto apsaugos ministru R.Karobliu ir prezidento kerštą pasodinus jį „atšalti“ diplomatinės karjeros nuošalėje.
Politikos užkulisiuose kalbama, kad tuomet užsimezgusi kova rusena ir dabar.
Esą Prezidentūra ir VSD, kurie pliekė AOTD kaip „sugedusią“ įstaigą, nori atimti iš Vyriausybės ir Krašto apsaugos ministerijos kuo daugiau įtakos svertų – ir ne tik skiriant karinės žvalgybos vadovą.
Kad ir kaip būtų, šiuo metu daugeliui labiausiai rūpi ne geopolitinės grėsmės, o pandemija, jos esami ir būsimi padariniai.
Emocinė ir psichologinė visuomenės būklė blogėja, įtampa kyla. Šventieji karai dėl Stambulo konvencijos ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo pasiekė kone tas pačias žymas kaip ir violetinės Garliavos isterijos ir masinės psichozės laikais.
Nors šią savaitę Seimo vadovybė paskelbė, kad pavasario sesijoje konvencijos ratifikavimo nebesieks, su ja susijusios bangos, atrodo, taip lengvai neatslūgs.
Tuo metu žvalgybininkai būtent apie šias bangas, jų įtaką visuomenės saugumui, galimus išorės jėgų kėslus tai kurstant beveik nekalba, nors, kaip teigiama, informacija ataskaitai baigta rinkti tik praėjusio mėnesio pradžioje.
Gal tyla – gera byla? Juk jei savo trigrašį į tuos karus imtų kaišioti ir slaptosios tarnybos, inkvizicijos laužų liepsnos, dėl kurių šitaip krimtosi prezidentas G.Nausėda, pakiltų dar aukščiau.
