Tai didžiulės apimties, gausybe skaičių grindžiamas dokumentas, kurį Vyriausybė rengiasi priimti Kovo 11-osios išvakarėse, taip suteikiant jam dar ir šventinį atspalvį.
Ką naujo ši Vyriausybė žada nuveikti? Išskirti trys svarbiausi veiklos prioritetai – žaliasis kursas, skaitmenizacija ir švietimas – iš esmės atitinka ir ankstesnio ministrų kabineto parengto Ateities ekonomikos DNR plano kryptis.
Žaliąjį ekonomikos kursą diktuoja ES, ketinanti jam skirti labai didelę dalį ir biudžeto, ir Europos ekonomikos gaivinimo plano lėšų.
Klimatui neutralios pramonės, žemės ūkio, transporto skatinimas neturėtų kelti didelių nesutarimų, kai pokyčiams reikalingos investicijos bus finansuojamos ES, bet priemonės, kurios reikalaus verslo įmonių išlaidų, sulauks ir pasipriešinimo. Iš plano dar sunku spręsti, kokia bus konkreti žaliojo kurso kaina ir pasekmės.
Užtat skaitmenizacijos darbotvarkė turėtų patikti tiek visuomenei, tiek verslui – žadama atverti kuo daugiau duomenų ir valstybės įstaigų sprendimus priimti jais remiantis, nustoti tobulinti skirtingų institucijų elektronines sistemas ir jas patogiai suderinti.
Tai iš tiesų leistų žmonėms sutaupyti nemažai laiko, o verslui dar ir pinigų, be to, siaurėtų erdvė korupciniams valdininkų sprendimams.
Trečiasis įvardytas prioritetas – švietimas – labiausiai miglotas. Vyriausybė prisipažįsta, kad nespės įgyvendinti švietimo reformos, bet tikisi, jog pavyks pasirašyti partijų susitarimą dėl ateities, o pasikeitus valdžiai būtų tęsiamas šios srities tobulinimas numatyta kryptimi.
Tai irgi nėra naujiena. Ankstesnė Vyriausybė irgi siekė partijų susitarimo dėl švietimo, tik tuometės opozicinės partijos nesutiko tartis, manydamos, kad iš to daugiausia politinės naudos išpeš valstiečiai. Politinio gyvenimo ratas apsisuko ir dabar jau nauji valdantieji rengiasi pateikti šį sumanymą.
Bet pats partijų susitarimas, net jei ir pavyktų jį pasirašyti, švietimo būklės nepakeis.
Deklaratyvūs tikslai, kaip, tarkime, pasiekti, kad vidutinis mokytojų darbo užmokestis sudarytų 130 proc. šalies atlyginimų vidurkio, ar mokslą pakylėti į pasaulinį lygį, ginčų nesukels, bet dėl konkrečių reformų neišvengiamai vyks smarkūs mūšiai, įtaką darys įvairios lobistų grupės.
Taigi Vyriausybės darbo planas – dar tik gerų norų puokštė.
Planas suskirstytas į 12 dalių, kurios skambiai pavadintos misijomis. Taip sudėliota ir Vyriausybės programa. Jų eiliškumu tarsi siekiama rodyti dėmesį socialinėms problemoms, orientuotis į prezidento G.Nausėdos propaguojamą gerovės valstybės viziją.
Pirmąja misija įvardytos vienodos starto pozicijos visiems Lietuvos žmonėms – nepriklausomai nuo šeimos socialinės padėties įgyti išsilavinimą, įsidarbinti pagal specialybę, užsiimti moksline veikla, kuriai ketinama didinti finansavimą.
Antrąja misija skelbiama asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra, o jos rodiklis – didėjanti aktyviai kultūrinėje veikloje dalyvaujančių žmonių dalis, beje, anaiptol neįspūdingai – per ketverius metus nuo 45,4 iki 47,9 proc.
Didelė mįslė, kaip pavyks taip konkrečiai nustatyti kultūros aktyvistų procentą. Vienintelis įmanomas būdas – apklausa, leidžianti žmonėms patiems įvertinti savo kultūrinį aktyvumą, bet nurodytas augimas – paklaidos ribose, todėl šis misija pavadintas tikslas gali kelti nebent šypseną. Tiesa, kultūros pakylėjimas į plano pradžią gal ir naujovė.
Kita Vyriausybės misija, įvardyta socialiai pažeidžiamiausių visuomenės grupių įgalinimu, žada vienišiems senjorams papildomą pensijos dalį, skurdo rizikos lygio mažinimą, gyventojų užimtumo didinimą.
Dar viena misija, pavadinta ilgu ir visaverčiu sveiko žmogaus gyvenimu, numato sveikatingumo plėtrą, kuri išaugintų vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę Lietuvoje iki 77 metų (2019-iaisiais ji siekė 76,4 metų), be to, užsibrėžta sumažinti šio rodiklio atotrūkį tarp vyrų ir moterų.
Ekonomikos, žaliojo kurso, regionų plėtros tikslai įvardyti jau po šių labiau su gerovės valstybe sietinų misijų. Aišku, plano tvarka realiai nieko nekeičia, bet tai signalas, kad konservatorių ir liberalų Vyriausybė nori atrodyti socialiai jautri.
Remiantis šiuo planu išvis būtų sunku apibūdinti Vyriausybės ideologinę orientaciją. Socialinės politikos pažadai netgi būtų labiau būdingi kairiesiems, bet tai turi atitikti mokesčių politika, o iš plano visiškai neaišku, kokių pokyčių galima laukti.
Žadama, kad bus atsisakyta mokestinių lengvatų, ir kartu užsiminta apie galimybę plėsti pelno mokesčio lengvatas reinvestuojamam pelnui. Todėl susidaro įspūdis, kad pati Vyriausybė dar nežino, kaip padidinti biudžeto pajamas, kurios leistų finansuoti didesnes išlaidas.
Šiuo požiūriu planas stokoja konkretumo, nors kai kurie siektini misijų rodikliai įvardyti itin tiksliai. Pavyzdžiui, įsidarbinusių per metus pagal specialybę aukštųjų mokyklų absolventų dalis turėtų išaugti nuo 67,3 iki 71,3 proc. 2024-iaisiais.
Pedantiškai tikslių skaičių pažerta ir daugiau. Kai jie grindžiami tik statistikos duomenimis, Vyriausybė rizikuoja, kad jei baigiantis jos kadencijai tikrovė gerokai prasilenks su pažadais, opozicija gaus patogų botagą.
