Šiais metais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną kariūnai pasitiko kitaip – pakvietę žinomus Lietuvos atlikėjus budėjo ir kūreno Vilties laužą Karo akademijos teritorijoje, rašoma Lietuvos kariuomenės pranešime.
Prie jo savo istorijomis dalijosi kariai, šauliai Gabrielius Liaudanskas – Svaras ir Justina Ragauskaitė. Su kariūnais dainavo Andrius Mamontovas, savo dainas pristatė Vidas Bareikis ir kiti žinomi atlikėjai.
Pasitikti Kovo 11-ąją išliko tradicija ir tarp buvusių kariūnų, prie laužo susirenkančių karininkų. Pirmąjį laužą uždegę karininkai kpt. Kazimiras Bogdanas, kpt. Daugirdas Antulis, kpt. Algirdas Navasaitis ir kpt. Alminas Sinevičius, prisimindami, kaip gimė idėja surengti šiltą ir jaukų vakarą, sako, kad laukiant laisvės, kaip ir aušros, kariui svarbu budėti sargyboje: „Parodome, kad mes saugome iškovotą nepriklausomybę ir tai tampa amžinos nepriklausomybės sargybos simboliu“. Būsimi karininkai simboliškai ir budi prie laužo iki vidurnakčio – iki pat Kovo 11-osios.“
„Pirmaisiais metais mūsų buvo nedaug susirinkusių, bet tarp visų kariūnų buvo pakili nuotaika. Nei vienam toks budėjimas nebuvo priverstinis darbas – kas norėjo, galėjo prisijungti, – pasakoja Daugirdas. – Kalbant ne tik apie laužus, pirmame kurse jaunuoliui kartais gal ir būna nedrąsu. Bet vėliau jis supranta, kad tai yra ne šiaip renginys – tai rodo jo pasiryžimą ginti savo šalį.“
Karininkas prisimena, kad pirmaisiais metais kariūnai nuo Stalo kalno žygiuodavo dainuodami patriotines dainas, nešdami Lietuvos vėliavą ir grįžę ją pakabindavo prie Karo akademijos vartų: „Džiaugdavomės, nes su trispalve mes atnešdavome tą Lietuvos iškovotą laisvę į Akademiją. Mūsų idėja ir buvo – kariūnai budi Nepriklausomybės aušroje ir išaušus atneša Laisvę“.
Karo akademijos absolventai pasakoja, kad pirmaisiais metais Nepriklausomybės laužai būdavo tik kariūnų renginys, bet jį organizuojant sulaukdavo vis didesnio Akademijos bendruomenės palaikymo ir vis daugiau prisijungdavo karininkų, dėstytojų: „Ko prašėme pagalbos, niekas neatsisakė padėti. Kariūnams tai buvo labai svarbu. Todėl renginys ir tapo visos Akademijos tradicija – švente, apie kurią kalbame ir kurioje dalyvaujame“.
Kariūnai kiekvienais metais į renginį kviečiasi draugus, kitų universitetų studentus, jaunimo organizacijas. Švente susidomi vis daugiau žmonių, nes kvietimas eina iš lūpų į lūpas: „Puiku, kad renginys prigijo ne tik Karo akademijos bendruomenėje, bet ir tarp visų neabejingų žmonių, kurie noriai ateina ir kartu švenčia laisvę. Kasmet susirenka vis daugiau žmonių – ateina studentai, kariuomenės atstovai, jaunimo organizacijų nariai, politikai, susirenka šeimos ir mažus vaikus atsiveda, susidomi Vilniaus svečiai. Džiugu, kad karūnų iniciatyva tampa visos Lietuvos iniciatyva“.
Alminas prisimena, kad iš pradžių kariūnai ant kalno susirinkdavo iš idėjos, neturėdami jokios programos ir prie laužo keli iš jų grodavo su gitara, dainuodavo. „Vėliau viskas virto koncertu, apie ką mes pirmais metais net negalvojome. Tai rodo, kad idėją vysto kiekviena kariūnų karta, kiekviena iš jos įneša kažką naujo ir gero“, – džiaugiasi kpt. A. Sinevičius.
Pernai minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, ant Stalo kalno susirinkusių laukė įspūdinga programa – buvo užkurti net trys dideli laužai, jų šviesoje pasirodė kariai ir kariūnai, šalyje gerai žinomi žongliravimo ugnimi meistrai, vadinamieji fakyrai, be jokio atlygio koncertavo žinomi atlikėjai. Vyko tradicinės virvės traukimo rungtynės, buvo kareiviškos vaišės ir karšta arbata, laukė kitos pramogos. Vidurnaktį kariai atnaujino savo priesaiką ir visi norintys prisijungę vienu metu prisiekė Tėvynei, sustoję garsiai sugiedojo Lietuvos valstybės himną.
Karininkai patvirtina, kad laužų tradicija „keliauja“ ir į kitus miestus – pradėję tarnybą karininkai šią šventę organizuoja ir tame Lietuvos kariuomenės dalinyje, kuriame tarnauja.
„Grįžus tarnauti į Juozo Vitkaus inžinerijos batalioną, manęs paprašė padėti tęsti šią tradiciją Kaune. Ir ji sėkmingai prigijo, nes jau kelis metus iš Karo akademijos buvo perėmę idėją ir ją vystė jaunesnieji karininkai. Gal detalės kitos, vis dėlto mintis išlieka ta pati, – pasakoja Kazimiras. – Gera matyti ir dalyvauti, kur šitas renginys vyksta ir įgauna pagreitį.“
Pirmųjų Nepriklausomybės laužų organizatoriai neužmiršta renginio ir baigę studijas Lietuvos karo akademijoje. Visi patvirtina, kad stengiasi ir jeigu pavyksta kasmet sugrįžta ant Stalo kalno. Visiems įsiminė vakaras, kada atvyko profesorius Vytautas Lansbergis. „Buvo prastas oras, lijo, buvo labai slidu, į kalną užlipti visiems reikėjo pastangų. Tačiau jis atvyko ir prie laužo šildydamiesi kartu dainavome kariškas ir partizanų dainas. Tai labiausiai išliko atmintyje ir geras emocijas sukelia prisiminus tą vakarą, praleistą su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru“, – prisiminimais dalijasi Algirdas.
Į Nepriklausomybės laužus sugrįžtantys karininkai sako, kad naujosios kariūnų kartos taip pat mato ir ieško prasmės šiame renginyje, kurio pagrindinė mintis liko gyva ir plečiasi, sutelkia vis didesnę visuomenės dalį. Karo akademijos absolventai kariūnams linki ir toliau išlaikyti tą dvasią – nepriklausomybę švęsti ir budėti, t. y. ją saugoti, branginti: „Kariūnai yra kariuomenės ateitis, todėl dabar budėdami tą patį darys ir vėliau tapę karininkais – budės ir saugos savo šalį.“
