Tai galima konstatuoti šią savaitę su Seimo pavasario sesija prasidėjus naujam politiniam sezonui.
Valdantieji, pagaliau pristatę visos kadencijos būsimų Vyriausybės veiklos priemonių planą, kartoja, kad nesieks revoliucijų, o eis evoliucijos keliu.
Toks atsargumas suprantamas. Juk valdančioji dauguma, nors realios alternatyvos šiame Seime jai nėra ir bent artimiausiu metu nebus, vis dėlto yra netvirta.
Tai parodo takoskyros įvairiais klausimais ne tiktai tarp liberaliųjų partijų ir konservatorių, bet ir pastarųjų stovyklos viduje.
Opozicija, aišku, bado į tuos skirtumus ir vis garsiau kalba, kad valdantieji nežino, ką daryti su jiems tekusia valdžia, yra nekompetentingi.
Bet suskydusi ir pati opozicija. Tiesa, „darbiečiai“ ir valstiečiai žada pagaliau susitarti dėl bendro opozicijos lyderio – be socialdemokratų.
Bet dar nežinia, ar buvęs premjeras S.Skvernelis tuo lyderiu taps, nors jam šį postą jau žada ir valstiečių vedlys R.Karbauskis.
Toli gražu ne išimtis šiame bendrame sumaišties paveiksle ir šalies vadovas G.Nausėda.
Komentuodamas vis dar daugybę aistrų keliančią Stambulo konvenciją prezidentas džiaugėsi, kad valdantieji nesiryžo pateikti jos ratifikuoti Seime per pavasario sesiją, o atidėjo mažiausiai iki rudens.
Žinoma, G.Nausėda turėjo pasiaiškinti, kodėl anksčiau pareiškė paramą prieš Stambulo konvenciją kovoti raginusiam ir dėl to aštrios kritikos sulaukusiam žinomam kunigui A.Toliatui, – esą tik todėl, kad dvasininkas buvęs užsipultas pirmiau nei kiti.
G.Nausėda ir kitaip dar labiau sustiprino įtarimus, kad šiame didžiuliame susipriešinime yra šališkas ir netgi jį pakursto.
Lyg argumentuodamas savo raginimus tęsti diskusijas šalies vadovas pareiškė, kad ir pats esą labai atidžiai studijuoja Stambulo konvencijos tekstą ir dėl to yra sunerimęs.
Mat jam irgi kelia nerimą ne tik konvencijos priešininkus labiausiai jaudinanti „socialinė lytis“, bet ir galimos „pasekmės švietimui ir netgi žodžio laisvei“.
Niekaip nepaaiškinęs ir neparėmęs tokių teiginių prezidentas tiesiog pritarė aršiausiems konvencijos priešininkams, tvirtinantiems, kad konvencija esą siekia „išplauti“ ir panaikinti vyrų ir moterų lytis, lytiškumą apskritai ir visa tai prievarta įvesdama į vaikų švietimo sistemą, taip pat į visą viešąją erdvę.
Negi aukščiausias valstybės pareigūnas, kuris pats ne kartą žadėjo būti taikytojas, o ir šiuo atveju šaukiasi diskusijos, nesupranta, ką daro, taip atvirai stodamas į vieną pusę ir taip neatsakingai švaistydamasis nevienareikšmiškais teiginiais?
Panašu, kad G.Nausėda iš tiesų nuoširdžiai tuo įsitikinęs, nes yra to paties ideologinio ir vertybinio kirpimo kaip ir tie dešiniausieji „tradicinių vertybių ir šeimos“ gynėjai.
Be to, jam svarbi ir taika su šalies Bažnyčios hierarchais, kurių dauguma stojo į konvencijos priešininkų pusę.
Tai, nors ir mažiau atvirai, prezidentas parodė ragindamas diskutuoti ir ne tik dėl heteroseksualių, bet ir dėl homoseksualių porų partnerystės įteisinimo ir vengdamas tiesiai atsakyti, kokia jo nuomonė šiuo klausimu.
Bet ar nebūtų geriau, jei prezidentas tiesiog paragintų pagaliau apsispręsti ir suformuluoti politinę valią, neslėpdamas ir savosios, užuot vis muilinęs begalinę virvę ir vilkinęs laiką kartu su niekaip apsispręsti negalinčiu ir vengiančiu parlamentu?
Užuot pamojęs ranka šia kryptimi, šalies vadovas ėmė rodyti kitus ženklus – iškėlė Piliečių asamblėjos idėją.
Esą būtent eilinių piliečių, atrinktų nežinia kokiu atsitiktiniu būdu, sambūris ir galėtų suformuoti savo nuomonę dėl Stambulo konvencijos, į kurią po to turėtų atsižvelgti politikai.
Prezidentūra priminė, kad tokios asamblėjos buvo suburtos, pavyzdžiui, Airijoje, Prancūzijoje, jos skirtos taikyti visuomenę ir politikus tokiais itin jautriais klausimais kaip abortai, socialinė politika ar klimato kaitos problemos.
Bet tokių darinių nauda ir teigiamas poveikis vis dar neaiškus ir diskutuojamas ne tik tose, bet ir daugelyje kitų demokratinių šalių.
Svarbiausias klausimas – ar tokios formos tikrai yra geriausia išeitis sprendžiant tradicinių partijų ir tradicinės politikos bei demokratijos krizę, ar ją tik dar labiau paaštrina?
Juk jos suteikia naują jėgą tiems, kurie ir gaudo pagrindinę tos krizės naudą, – įvairaus plauko gelbėtojams, kurie prisistato kaip žmonių, o ne „sistemos“ ar „elito“ atstovai.
Prezidentūra šiuo atveju neatsako į daugelį svarbiausių klausimų.
Vienas jų: koks galėtų būti konstitucinis ir politinis asamblėjos statusas ir santykis su tikrąja piliečių asamblėja, kuri egzistuoja kiekvienoje demokratijoje, – parlamentu?
Susidaro įspūdis, kad šalies vadovas, įkvėptas žaidimų su viena kitą dubliuojančiomis ekspertų tarybomis valdant pandemiją, vis mėgina žaisti naujus viešųjų ryšių žaidimus leisdamas tuščius burbulus.
O gal Prezidentūra, tęsdama kovą su valdančiąja dauguma dėl galių, tyčia mėgina įkaitinti politinę padėtį pasinaudodama žmonių nepasitikėjimu pagrindine šalies valdžios institucija Seimu?
Juk toje visuomenės dalyje, kurią atvirai remia ir kursto pagrindinė opozicijos jėga valstiečiai, jau pašūkaujama ir apie pirmalaikius Seimo rinkimus ar net pasipriešinimą.
Taigi požymių, kad karantino įkaitintos aistros atvės, kol kas nėra.
