Atėjo pavasaris ir naujas politinis sezonas, o užkulisiuose vėl sklando tas pats klausimas: kaip padaryti, kad dešiniųjų patriarchas V.Landsbergis, buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, būtų oficialiai paskelbtas jei ne buvusiu prezidentu, tai bent buvusiu valstybės vadovu?
Bet egzistuoja smulki problemėlė – dar kone prieš du dešimtmečius pats Konstitucinis teismas (KT) yra išaiškinęs, kad buvęs V.Landsbergio statusas negali būti prilygintas vėliau atsiradusio prezidento, be to, tuometis aukščiausias valstybės pareigūnas ir valstybės vadovas – ne tas pat. Daugelio ekspertų teigimu, pastarojo tais laikais išvis nebuvo.
Ir štai prieš Kovo 11-ąją pasigirdo kalbos, kad pats KT gali imti ir persvarstyti savo ankstesnius sprendimus patriarchui naudinga kryptimi.
O kol V.Landsbergis ir jo partija laukia nesulaukia tos geidžiamos dovanos, kai kas malonaus vis tiek nubyra. Štai Lietuvos kino centras paskyrė neregėtą beveik 200 tūkst. eurų sumą dokumentiniam patriarchą liaupsinančiam filmui kurti.
Ukrainiečių režisieriaus S.Loznicos ir V.Landsbergio meilės duetas gavo net keletą kartų daugiau pinigų nei antrojoje ir trečiojoje dalybų vietose likę kūrėjai. Beje, šioje srityje sekasi ir V.Landsbergio sūnui V.V.Landsbergiui.
Kiek anksčiau tas pats Lietuvos kino centras staiga skyrė jo planuojamam filmui antrąją vietą konkurse dėl finansavimo, nors anksčiau jau buvo paskyręs trečiąją. Žinomas režisierius A.Puipa, pasipiktinęs tokiais viražais, net apkaltino Kino centrą dėl prodiuserio K.Petrulio, negavusio valstybės finansavimo savo filmui, mirties.
Kad ir kaip būtų, telieka paklausti, ar visi šie dalykai, susiję su Landsbergiais, tik sutapimas? Parafrazuojant patį patriarchą galima atsakyti: o kas galėtų paneigti?
