Po skiepo pasijutau psichologiškai laisvas, nes abejonės paprastai graužia iš vidaus.
Dėl viso pikto Lietuvoje pristabdžius vakcinavimą „AstraZeneca“, Europos vaistų agentūra (EVA) užvakar vakciną reabilitavo, bet atnaujinti skiepijimą, vaidinant, kad nieko neatsitiko, manau, bus komplikuota. Ir dar nežinia, kaip bus dėl antrojo skiepo.
Įkandin ekspertų ar Vyriausybės patikinimų, jog viskas gerai, nėra ko baimintis, drieksis netikėjimo ir įtarumo šešėlis, kad gelbėjamas milžiniškas verslas.
Netgi vaikui aišku, jog vyksta vakcinų grumtynės, išsijuosę dirba lobistai ir dezinformacijos skleidėjai. Kartais tai net pavojingiau už pačią pandemiją. Bet kuriai valdžiai tai sudėtinga ir klampi situacija. Dabartinė Lietuvos valdžia nėra nei geresnė, nei blogesnė už buvusią, „niekas nenori mirti“, ieškoma optimalaus reagavimo į iššūkius būdo.
Neįžeisdamas dabartinio sveikatos apsaugos ministro galiu pasakyti, kad jo kolegos A.Verygos reagavimo ir visuomenės informavimo taktika buvo solidesnė.
A.Dulkiui per keliolika valandų pakeisti nuomonę, kaip tai atsitiko pristabdant vakcinavimą „AstraZeneca“, labai pavojinga.
Juo labiau prisiekinėti pačiam pasiskiepyti visuomenės akyse „pablogėjusia“ vakcina, kai tiek neaiškumų.
Bet kuriuo atveju su išankstiniais pareiškimais, ypač kai tai susiję su sveikata, reikia būti atsargiems. Galima ir apsijuokti.
Pavyzdžiui, dar nežinia, kaip EVA pasielgs su „Sputnik V“. Vis daugiau valstybių ją pripažįsta kaip lygiavertę jau turimoms.
Pritariu V.Andriukaičiui, jog politiką reikia atskirti nuo vakcinos, bet taip pat netikiu, kad šiuolaikiniame pasaulyje tai įmanoma.
Vis dėlto yra ir gerų dalykų mūsų karalystėje. Prezidentas G.Nausėda susirūpino Baltarusijos sanatorijos Druskininkuose, patyrusios ES sankcijas, darbuotojų padėtimi. Šimtai žmonių, darbuotojai ir jų šeimos atsidūrė ties realaus skurdo riba.
Vyriausybė net savo įsipareigojimų nevykdo. Ekonomikos ir inovacijų ministrė, užuot galvojusi, kaip padėti bėdos ištiktiems žmonėms, rūpinasi Stambulo konvencija ir Partnerystės įstatymu. Užsienio reikalų ministerija (URM) nieko daugiau sanatorijos darbuotojams negali patarti – ieškokitės kito darbo. Kas jiems rūpi, juk patys darbą ministerijoje turi.
Prezidento patarėja A.Skaisgirytė teisingai samprotauja – jeigu jau taikomos sankcijos, jos turi pasiekti tuos, kurie to nusipelno. Kuo čia dėti Lietuvos piliečiai, dirbantys sanatorijoje? URM atsimušinėja – esą ne Lietuva tiesiogiai tas sankcijas taiko. Tas tiesa, bet tiesa ir tai, kad būtent Lietuva griežtų sankcijų A.Lukašenkos režimui ir aplinkai labiausiai prašė. ES ir atsiliepė į prašymą. Dabar mūsų pačių piliečiai gatvėje.
Žinoma, darbuotojai galbūt ir pakentėtų, jei A.Lukašenkos režimas jau būtų prie mirties ir viskas ten pasikeistų. Deja, nesikeičia, nors revoliucinės permainos buvo prognozuojamos dar iki Naujųjų metų. Dienos lekia, A.Lukašenka pasportuodamas „paišo“ kažkokią konstituciją ir visiškai neatrodo išsigandęs permainų.
Visų rūšių milicija kartu su KGB ne tik neperėjo į protestuotojų pusę, bet ir elgiasi dar aršiau, kelia bylas, reikalauja išvykusių į demokratinius kraštus ekstradicijos, o valdžia kartu su Rusija pjauna tranzitą per Lietuvą ir šaiposi iš mūsų pastangų kaip nors sustabdyti elektros tekėjimą iš Astravo. Dar įdomiau – A.Lukašenka, atrodo, vėl planuoja senus žaidimus su ES ir JAV.
Beje, JAV vėl atgaivina diplomatinius santykius su Baltarusija. Protestuotojai vėl ruošiasi pavasariui, savaime suprantama, juos reikia paremti, bet, norint bet jau patenkinamo rezultato, būtina kitokia strategija ir taktika. Juo labiau kad smogikai uostyti atneštų žibuoklių nesiruošia.
O kas šiuo metu vyksta Ukrainoje? Dar prieš penkerius metus žinios apie Ukrainą mūsų žiniasklaidoje pasirodydavo po kelis kartus per savaitę. Pareiškimus skaitė politikai, aptarinėjo politologai, prognozavo ekspertai.
Dabar net per mėnesį sunku išgirsti ką nors turiningo.
Koks realus dabartinio Ukrainos prezidento V.Zelenskio reitingas? Kokie jo santykiai su Maidano politikais? Apie santykius su Maskva neverta netgi klausti, nes jie minučių tikslumu kasdien aptariami Rusijos žiniasklaidoje.
Tuo metu Vakarų spaudoje apie Ukrainą straipsnių reta. O jei kokių nors samprotavimų ir pasigirsta, turinys verčia pastatyti ausis.
Pavyzdžiui, vienas Bundestago deputatas iš „Alternatyvos Vokietijai“ visai neseniai dėstė, kad Rusija prisijungė Krymą jam pačiam pasiprašius, todėl nebuvo jokios aneksijos ar juo labiau okupacijos.
Kas nors pasakys: argi maža tų Rusijos nupirktų „paraštinių“? Galbūt ir nupirktų. Bet „Alternatyva Vokietijai“ su kiekvienais naujais rinkimais vis mažiau „paraštinė“. Gali tapti ir solidžia politine jėga, su kuria teks turėti reikalų ir Lietuvos valdžiai. Įdomu, kad anksčiau panašiais pareiškimais piktindavosi demokratai pačioje Vokietijoje. Dabar – tyla.
Krymo „deputatė“ Rusijos Dūmoje pareiškė, jog dėl „Krymo tarptautinio pripažinimo Rusijos dalimi reikia būti kantriems“. Anksčiau ar vėliau tas metas ateisiąs.
Pasaulis keičiasi, ir nebūtinai mūsų norima linkme.
