Naujienų portalo lrytas.lt kalbinti politikos ekspertai teigė, jog net jei tokie veiksmai trukdo pasiekti valstybei svarbių tikslų, Seimo nario mandatas užtikrina politikų teisę laisvai išsakyti savo ir savo rinkėjų mintis. Tuo pačiu pabrėžiama, kad alternatyvias idėjas skleidžiantys politikai, nors ir gerai matomi, neturi didelės įtakos tiek priimant sprendimus, tiek formuojant viešąją nuomonę.
Pataikauja ne vienas
Į protestą prieš karantino ribojimus praėjusį savaitgalį rinkosi ne tik nepatenkinti šalies gyventojai – čia pasirodė ir Seimo narys Petras Gražulis. Politikas pasisakė tiek prieš Seimo priimtą įstatymą dėl darbuotojų testavimo, tiek prieš COVID-19 vakcinas.
Parlamentarų emocijų ir pasipiktinimo bangos sulaukė ir valstiečio Dainiaus Kepenio antradienį išsakyti pareiškimai, dėl kurių Viktorija Čmilytė-Nielsen Seimo narį paragino posėdžių salėje sąmokslo teorijų neskleisti. D.Kepenis ir praeityje garsėjo kalbomis apie skiepų žalą.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologo Šarūno Liekio teigimu, jeigu tam tikri pareiškimai nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai, jokių diskusijų dėl politikų teisės reikšti alternatyvias, kartais ir radikalias nuomones būti negalėtų – Seimo nariai turi mandatą, kuriuo yra laisvi skelbti savo ir savo elektorato pozicijas.
Š.Liekio teigimu, bendriems valstybės tikslams prieštaraujantys pasisakymai – normali politikos dalis, matoma viso pasaulio demokratijose. Be to, Lietuvoje pataikavimo savo rinkėjams atvejų yra pasitaikę ne vienam politikui, nors pandemijos fone tokių pasisakymų kaina ir yra didesnė.
„Viskas priklauso nuo Seimo narių sąmoningumo. Visų pasaulio parlamentų publika yra marga, įvairi, dalis žmonių gyvena ir kuria politiką iš keistenybių ir alternatyvių pozicijų, kurios nėra priimtos plačioje visuomenėje. Tai yra natūralu – jei jų elektoratas palaiko tokias nuomones, jie tvirtina savo poziciją kaip tokio elektorato atstovai“, – kalbėjo Š.Liekis.
Politologas pabrėžia, jog Seimo nariai turi savo mandatą, kuriuo yra laisvi reikšti savo ir rinkėjų nuomonę, tuo metu jeigu padaro tam tikrus pažeidimus, skleidžia neapykantos kalbą, tuomet šiuos klausimus sprendžia teisėsauga.
„P.Gražulis stengiasi atspindėti statistinį lietuvį, gyvenantį Gargžduose, taip, kaip jis pats jį įsivaizduoja. Tačiau politinės lyderystės problema yra ta, kad politinis elitas turi būti geresnis negu rinkėjas. Rinkėjai dažnai neturi laiko dalyvauti politikoje, mažai domisi. Politikai turėtų stengtis pakelti bendrą lygį, o ne pataikauti prastam skoniui ir dažnai retrogradinėms idėjoms“, – įvertino politologas.
Anot jo, dalis politikų pataikauja prastam skoniui sąmoningai, dalis – iš nežinojimo, dalis užsiima politinę nišą reikšti alternatyvioms politinėms nuomonėms.
Visgi, Š.Liekis teigia šiuo atveju nenorintis išskirti nei P.Gražulio, nei D.Kepenio – anot jo, ne vienam politikui „išslysta“ pataikavimas savo rinkėjui, net ir aukščiausi valstybės vadovai praeityje yra „prisišnekėję“. Politologas prisimena Dalią Grybauskaitę, kada politikė interviu metu neonacistus pavadino patriotišku jaunimu.
„Politikų uždavinys – suprasti, kaip mato savo lyderystę: ar pataikauja prastam skoniui, ar bando žmonėms padėti susiorientuoti. Tačiau ne visiems Seimo nariams užtenka ir apsiskaitymo, ir žinių, kad galėtų padėti kitiems susiorientuoti“, – kalbėjo profesorius.
„Gero“ ir „labai gero“ politiko skirtumai
Politinės komunikacijos specialistas Mindaugas Lapinskas antrina – Seimo nario mandatas Konstitucijoje yra laisvas, o renkami politikai atstovauja savo rinkėją.
„Kad ir kaip mums, vienai ar kitai rinkėjų grupei, norėtųsi, kad politikai elgtųsi vienaip ar kitaip, pirmiausiai Seimo narys ir politikas galvoja apie savo rinkėjus. Labai tikėtina, kad šiuos politikus išrinko žmonės, kurie yra šiek tiek panašūs į juos – net jei žmogus išrinktas pagal partijos sąrašą, tikėtina, kad radikalios pozicijos kažkiek rinkėjų atstumia, bet iš kitos pusės – ir prideda.
Geras politikas visada galvos apie savo rinkėjus, ir jis išreikš tam tikrus rinkėjų lūkesčius. Labai geras politikas galvoja ne tik apie rinkėjus, bet ir apie šalį, arba, pavyzdžiui, rinkėjų vaikus, apie tai, kokia toji šalis turėtų būti. Tačiau galbūt nereikėtų reikalauti, kad D.Kepenis ar P.Gražulis būtų labai geri politikai“, – kalbėjo M.Lapinskas.
Komunikacijos ekspertas pabrėžia, kad šiuo atveju Lietuva nėra didelė išimtis – kai kuriose šalyse tokie politikai tampa ir prezidentais.
„Iš kitos pusės, jei žiūrėtume į realią tų politikų įtaką, o ne į tai, kiek jie kartų pasirodo portalų puslapiuose, foto-reportažuose ar televizijose, jų reali įtaka Seime, sprendimų priėmimams, yra ganėtinai menka. Iš tikrųjų, įsivaizduokime – P.Gražulis pasiūlytų kokius mokesčių reformos įstatymus.
Net tada, kai D.Kepenio partija buvo valdančioji, abejoju, ar A.Veryga labai klausė, ką D.Kepenis sako, o tuo labiau, ar jo klausė S.Skvernelis ar visa Vyriausybė“, – pastebėjo M.Lapinskas.
Anot jo, tokio formato politikai ausis ištempę klausosi, ką kalba visuomenė, ir savo retoriką pritaiko atitinkamai.
„Turėkime omeny, kad nei P.Gražuliui, nei D.Kepeniui, ko gero, visuomenės daugumos nereikia – jiems užtenka išklausyti, ką mano 5 – 10 proc. žmonių, ir kalbėti jiems. Čia – ne prezidento rinkimai, tai nėra didelės partijos, todėl jie yra gerokai laisvesni savo pasisakymuose. Tai – galbūt mums ne visai patinkantis, bet privalomas šou elementas politikoje“, – pabrėžė M.Lapinskas.
