Naujausias pavyzdys – G.Nausėda sukritikavo A.Dulkio sprendimą stabdyti skiepijimą „AstraZeneca“ vakcina, nes tai esą sudavė smūgį žmonių pasitikėjimui šiuo gamintoju.
Be abejo, pasitikėjimas „AstraZeneca“ susvyravo, bet kai skiepijimą ja stabdė ir daugiau ES šalių, jau mažai ką keitė Lietuvos sprendimas sekti šiais pavyzdžiais, juo labiau kad apkaltintasis A.Dulkys vadovavosi Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) rekomendacija.
Aišku, politikai nebūtinai turi klausyti ekspertų, kita vertus, jei sveikatos apsaugos ministras nebūtų sustabdęs skiepijimo „AstraZeneca“, kažin ar nebūtų Prezidentūros supliektas, kad nepaiso VVKT rekomendacijų ir galbūt rizikuoja Lietuvos žmonių sveikata. Vienaip ar kitaip, prezidento pastangos nuolat ieškoti piktžolių Vyriausybės darže nepalengvina jai gyvenimo, kai dar ir patys ministrai neretai kalba skirtingai.
Įtampą bene labiausiai pakurstė konservatorių noras deleguoti premjerę I.Šimonytę į Europos Vadovų Tarybą (EVT), taip apribojant prezidento atstovavimą šaliai.
Nors argumentų, kodėl į EVT turėtų vykti premjerė, kai ten svarstomi ekonominiai, socialiniai ar su šalių vidaus politika sietini klausimai, per akis, vargu ar būtina griauti jau nusistovėjusią tvarką.
Juk ankstesnis konservatorių premjeras A.Kubilius buvo visiškai perleidęs EVT prezidentei D.Grybauskaitei ir nė karto garsiai dėl to nė nepabambėjo. Ramiai su tokia tvarka taikstėsi ir socialdemokratas A.Butkevičius. Kas atsitiko, kad ši prezidentams atiduota teisė vėl į valdžią sugrįžusiems konservatoriams staiga užkliuvo?
Sunku patikėti, kad prezidentas verčiamas dalytis su premjere EVT posėdžiais vien todėl, jog dabartinė tvarka Vyriausybei trukdo dirbti. Jei kyla problemų, reikėtų tik geriau suderinti Lietuvos poziciją EVT svarstomais klausimais, o vėliau šalies vadovas turėtų perduoti Vyriausybei svarbią informaciją apie ten vykusius pokalbius.
Matyt, tai pirmiausia politinių galių žaidimai. G.Nausėda atsidūręs keblioje situacijoje – jis negali nusileisti, nes nukentėtų jo autoritetas ir šalyje, ir užsienyje, jei jį, pusantrų metų atstovavusį Lietuvai EVT, pakeistų premjerė.
Tai svarbu ir dėl tolesnės politinės karjeros sumetimų. Jei G.Nausėda nutartų siekti antros kadencijos, darbas EVT didintų dėmesį jo veiklai, o užleidus šią vietą I.Šimonytei jai atitektų ir bendravimo su ES lyderiais dividendai, kurie ypač praverstų, jeigu ji sumanytų vėl rungtis dėl prezidento posto.
Prezidentūros ir valdančiųjų santykius dar labiau įtempia tai, kad G.Nausėdai kol kas sunkiai sekasi rasti jo konstitucinius įgaliojimus atitinkančią vietą valdžios institucijų sistemoje. Tai būtų pirmiausia saugumo ir užsienio politika, teisėsaugos stiprinimas.
Buvusi šalies vadovė D.Grybauskaitė, kuri įtaką teisėsaugos įstaigoms buvo pavertusi įrankiu savo valdžiai stiprinti, o specialiąsias tarnybas mėgo pasitelkti politinių oponentų spaudimui ir netgi šantažui, paliko žiojėti didžiules žmogaus teisių apsaugos ir demokratijos spragas.
G.Nausėdai teko užduotis užgydyti šias teisėsaugos institucijų žaizdas, aiškiai nubrėžti leistinas jų veiklos ribas, o tai įmanoma tobulinant įstatymus ir parenkant kompetentingus vadovus.
Bet didelių prezidento pastangų šia kryptimi iki šiol nejusti. Saugumo politikoje neįvyko jokių esminių pokyčių ir G.Nausėdos iniciatyvų taip pat neregėti.Tuo metu užsienio politikoje konservatoriai leidžia sau nesuderintas su juo improvizacijas.
Būtent taip pasielgė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas R.Pavilionis, nuvykęs į Sakartvelą neva tarpininkauti ten vykstančio politinio konflikto šalims, bet realiai tik supykdęs šios šalies valdžią.
Prezidentūra sukritikavo R.Pavilionio saviveiklą, bet partijos vadovas užsienio reikalų ministras G.Landsbergis nesiėmė drausminti savo bendražygio, primindamas laisvai veikti leidžiantį Seimo nario mandatą.
G.Landsbergis ir pats nevengia rodyti savarankiškumo užsienio politikos iniciatyvomis, o dėl atstovavimo Lietuvai EVT remia premjerę I.Šimonytę. Šitaip speičiamas į kampą prezidentas irgi ima lįsti į Vyriausybės sritis – taip galima vertinti jo Seimui pateiktas mokesčių įstatymų pataisas.
Finansai pagal ankstesnę profesinę patirtį – G.Nausėdos stichija, jis gali siūlyti mokesčių pertvarką, bet tai jam tiktų daryti ne rengiant konkrečius įstatymų projektus, o telkiant politines jėgas dialogui.
Ankstesni prezidentai vengė patys formuluoti, kaip konkrečiai turėtų būti keičiami mokesčiai, o G.Nausėda bando tai daryti.
Jo siūloma pelno mokesčio lengvata atlyginimus sparčiai didinančiam verslui jau sulaukė šalto Vyriausybės atkirčio – esą pirma reikia įvertinti visą mokestinę sistemą, o ne lopyti atskiras jos dalis.
Ši G.Nausėdos iniciatyva lyg ir atitiktų jo pažadus rinkėjams, bet atrodo smulkmeniška ir neišsklaidanti miglos, kokį realų turinį tai suteikia gerovės valstybės idėjai ir kaip siekti šio tikslo.
