Natūralu – pandemijos rodikliai vėl blogėja, patvirtindami diagnozę, kad šalį jau užkliudė vadinamoji trečioji banga.
Jei valdžia ir toliau sprendimus priims taip vinguriuodama, trypčiodama ir puse lūpų pūsdama miglą, atmosfera blogės dar sparčiau.
Apie būsimą karantino griežtinimą Vyriausybė prabilo dar savaitės pradžioje, taip tarsi siųsdama signalą, kad to imsis jau trečiadienio posėdyje, nors aiškiau nepasakė, ką konkrečiai vėl prispaus.
Tačiau tą dieną jokių sprendimų nebuvo priimta, o viskas atidėta iki penktadienio ryto. Bet ir vakar tebuvo paskelbta, kad vėl sugriežtinamas judėjimas tarp savivaldybių iki povelykinio laikotarpio, o karantinas pratęsiamas iki gegužės. Tuo metu apie kitas priemones, liečiančias ir verslą, ir visą visuomenę, žadama informuoti kiek vėliau. Kokios jos bus?
Akivaizdu, kad valdantieji taip žingsnis po žingsnio mėgina zonduoti padėtį ir, matyt, trypčioja ne vien iš baimės, bet ir dėl aštrėjančių vidaus nesutarimų.
Žinoma, gali būti, jog Vyriausybė tokią taktiką naudoja ir tam, kad esą nusiųstų visuomenei žinutę, – jei žmonės patys bus drausmingesni, liks namuose, tolesnių suvaržymų nereikės. Bet vargu ar ši žinia pasiekia visuomenę ir ar žmonės teisingai ją supranta.
Maža to, šią savaitę politikos viršūnėse dėjosi ir kitų dalykų, greičiausiai turėsiančių iš esmės tokį pat neigiamą viešąjį poveikį.
Pirmadienį įvykus trijų aukščiausių valstybės pareigūnų skiepijimosi nuo koronaviruso akcijai paaiškėjo, kad kitomis dienomis prie švirkšto atsidurs būrys kitų politikų – Seimo ir Vyriausybės nariai.
Pasirodo, juos visus į prioritetinių skiepijimo grupių sąrašo viršų dar praėjusios savaitės pabaigoje įtraukė sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys.
Nieko keista, kad netrukus į eilės priekį panoro prasiveržti savivaldybių merai, administracijų direktoriai, kiti šiokią tokią valdžią turintys asmenys.
Žmonės buvo tikinami, kad tai vyksta tikrai ne dėl valdžios noro tiesiog būti pirmai ir pasinaudoti savo padėtimi. Neva tai tos pačios visuomenės agitacijos kampanijos skiepytis, kurią pradėjo trys pirmieji asmenys, tąsa. Būtent todėl politikai esą ir skiepijami tik „AstraZeneca“, pasitikėjimas kuria buvo pagraužtas praėjusią savaitę.
Bet kai kurie patys parlamentarai teigė, kad jei jau pagrįstai galima abejoti, ar tikrai suveiks pirmųjų asmenų pavyzdys, tai Seimas, gremžiantis visuomenės pasitikėjimo dugną, čia tikrai nėra joks katalizatorius. Greičiau priešingai.
Negana to, tomis pačiomis dienomis, kai A.Dulkys pakėlė Seimą į eilės viršų, parlamento frakcijų viduje dar vyko diskusijos, ar apskritai tautos išrinktiesiems reikėtų skiepytis prioritetine tvarka. Daugelio nuomonė linko prie neigiamos – nereikia erzinti ir taip įerzintos tautos.
O pagrindinė ir tikroji skiepijimo priežastis – Seimas, skirtingai nei dauguma visuomenės, negali dirbti nuotoliniu būdu ir jo posėdžiai tiesiog žlunga. Bet ši priežastis oficialioje argumentacijoje tarsi nustumiama į antrą planą.
Natūralu, kad masinės vakcinacijos nežinia kada sulauksiančius gyventojus visa tai turėtų tik dar labiau erzinti.
Kylant bendrajai temperatūrai kaista padėtis ir kovos dėl valdžios bei politinių intrigų fronte. Ryškiausias požymis – dar labiau paaštrėjusi ir jau karštojo atviro karo fazę pasiekusi valdančiųjų konservatorių viršūnių ir Prezidentūros kaktomuša dėl įtakos zonų užsienio politikoje.
Abiem pusėms stumdantis dėl to, kas turi važiuoti į Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdžius Briuselyje, dešiniųjų vadovybės atstovai užkulisiuose aiškindavo, kad, be jokių specialių įstatymų ar kreipimosi į Konstitucinį teismą, egzistuoja dar vienas būdas, kaip pastatyti į vietą užsispyrusį G.Nausėdą.
Anot konservatorių, Vyriausybė ir Seimas prieš eilinį EVT posėdį tiesiog gali sudaryti tokią delegaciją, kuriai vadovauti būtų paskirta premjerė I.Šimonytė, o G.Nausėda būtų informuotas, kad šįkart lieka namuose.
Tiesa, valdantieji pripažindavo, kad tai – brutaliausia iš galimų galios demonstravimo priemonių, todėl esą nenorima to griebtis.
Išties, pamėginkime įsivaizduoti, kaip visa tai galėtų atrodyti, jei G.Nausėda nepaklustų ir vis viena išvyktų į Briuselį. Prezidentas ir premjerė susistumdytų prie lėktuvo trapo ar net prie įėjimo į EVT posėdžio pastatą? O gal EVT posėdžio metu aiškintų kolegoms, kad antroji Lietuvos pusė posėdyje dalyvauja neteisėtai?
Bet štai šią savaitę Seimo Europos reikalų komitetas (ERK) vėl ėmėsi to, ko nedarė jau seniai, – rekomendacijos Užsienio reikalų ministerijai (URM), kad šiai sudarant delegaciją jai vadovautų prezidentas.
Taigi ERK, nors šį kartą dar „rekomendavo“ vykti G.Nausėdai, aiškiai pasiuntė jam signalą, kad kitą kartą gali būti kitaip – ir komitetas, ir URM siųs į Briuselį premjerę I.Šimonytę.
Kad padėtis šiame fronte itin įkaitusi, parodė ir visą savaitę iš Prezidentūros besipylusi kritika konservatoriams. Esą jie, taigi ir jos lyderis užsienio reikalų ministras G.Landsbergis, kenkia Lietuvai neva delsdami pateikti ambasadorių į svarbias šalis kandidatūras.
Valdantieji taip pat buvo kaltinami ketinimais pažeisti Konstituciją, kuri, skelbdama, kad prezidentas yra valstybės vadovas ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, esą leidžia jam pačiam važiuoti kur nori ir kada nori.
Kol kas abi pusės neketina atsitraukti nė per žingsnį. Negi artėja rimta politinė, o gal net konstitucinė krizė? O ji gali būti gilesnė nei tos kaktomušos dėl ministrų, tarp G.Nausėdos ir valdančiųjų valstiečių aidėjusios praėjusią kadenciją.
