D.Mantolo 2016 metais per Maskvą (Rusija) ir Delį (Indija) atskrido į Vilnių iš savo šalies sostinės Kinšasos. Ji įstojo į Alytaus kolegiją mokytis verslo vadybos.
Kolegiją baigusi 2019-aisiais atvyko į Vilnių ir įsidarbino vienoje projektavimo įmonėje.
Tačiau dabar aiškėja, kad moteriai teks krautis lagaminus.
„Vilniuje yra maždaug 25 piliečiai iš Kongo.
Prieš pandemiją stengdavomės susitikti bent kartą per mėnesį. Ruošdavome savo įprastus patiekalus ir bendraudavome.
Nuolat kalbos sukdavosi apie vizas, leidimus, nes po penkerių Lietuvoje praleistų metų taip ir negauname reikiamų leidimų nuolat čia apsigyventi. Priežasčių yra įvairių.
Pabendrauju su kitose valstybėse gyvenančiais savo tautiečiais. Pasirodo, Prancūzijoje arba Belgijoje kur kas lengviau įsikurti nei Lietuvoje. Matyt, teks ten išvykti.
Be to, moku prancūzų kalbą, todėl nebus labai sudėtinga susirasti darbą.
Gaila, kad Lietuvos valdžia nenori padėti piliečiams iš Kongo ir neišduoda leidimų gyventi. Ar dabar rekomenduočiau savo tautiečiams važiuoti į Lietuvą? Ne. Tiesą sakant, esu nusivylusi Lietuva.
Kita vertus, aš čia veltui neleidau laiko – mokiausi, gavau diplomą. Mane tai džiugina“, – pasakojo D.Mantolo.
– Prieš atvykdama apie Lietuvą, matyt, girdėjote gerų atsiliepimų, jeigu jau pasirinkote šią šalį?
– Mano pusbrolis buvo įsikūręs Lietuvoje. Jis man papasakojo, kad Lietuvoje tylu, ramu ir studijų kokybės kartelė aukštai iškelta.
Taip pat jis minėjo, kad nebrangu studijuoti Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis.
O aš seniai svajojau palikti Afriką ir studijuoti Europoje.
– Ar nebuvo sunku rasti bendrą kalbą su uždaro būdo lietuviais?
– Tai tiesa – nustebino vietinių žmonių uždaras būdas ir nenoras kalbėti. Tai pastebėjau vos atvykusi į Vilnių.
Vilniaus oro uoste pasisveikinau su lagaminų kroviku, bet jis mano nieko neatsakė. Išėjau į lauką ir ten pasisveikinau su sutiktais žmonėmis, bet jie tik pasižiūrėjo į mane ir vėl nieko neatsakė.
Man tai buvo keista. Tai priešingybė Afrikai, kur žmonės labinasi, sveikinasi sutikę vieni kitus.
– Ko labiausiai pasiilgote penkerius metus praleidusi svetimoje šalyje?
– Man Vilniuje trūko pasivaikščiojimų tokiuose parkuose arba soduose, kokiuose lankydavausi Kinšasoje.
Ten sode galima pamatyti liūtų, žirafų, okapijų. Pastarąsias galima paglostyti. Paspoksodavau į gyvūnus, pavaikštinėdavau ir grįždavau į namus pilna įspūdžių.
Pasiilgau ir savo bažnyčios, Kongo patiekalų. Mėgindavau jų pasigaminti namuose, jei pavykdavo nusipirkti reikiamų prieskonių.
– Kokie tai patiekalai?
– Kai būdavau namuose – Kinšasoje – mėgdavau paruošti vikšrų troškinį su baklažanais ir ananasų padažu bei įvairiais prieskoniais. Ruošiu ir keptus bananus, fondiu patiekalus. Suprantama, su vikšrais Lietuvoje sudėtinga.
Pas mus Konge įprasta valgyti ir šunieną, gyvatės mėsą. Bet aš nemėgstu nei vienos, nei kitos, todėl šių patiekalų nepasigedau.
– Išvyksite į Prancūziją arba Belgiją. Ar dar ketinate grįžti į gimtąjį Kongą?
– Noriu nebent aplankyti ten gyvenančius gimines ir draugus. Bet gyventi noriu Europoje. Noriu joje susikurti savo gyvenimą. Tai nusprendžiau būdama 17 metų.
Visada žinojau, kad išvyksiu, ir tėvai mane skatino, palaikė.
– O ko nors iš Lietuvos pasiilgsite?
– Sniego. Jis mane nustebino ir džiugino. Buvau laiminga, kad galėjau prisiliesti prie sniego.
