„Jei mane pasodins į kalėjimą, nematysiu, kaip jis užaugs“, – atsiduso Apeliacinio teismo teisėjas V.Kažys, kai namų duris atidarė plačiai besišypsantis šešiametis berniukas ir jaukiai įsitaisęs šalia tėvo ėmė dalintis vaikiškomis naujienomis.
Laikinai nuo pareigų nušalintas 56 metų V.Kažys turės sugrįžti į Apeliacinį teismą, kuriame dirbo beveik 30 metų, arba už grotų – ten jau yra praleidęs savaitę.
Kad ir kuo baigtųsi vadinamoji teisėjų ir advokatų korupcijos byla, jos pabaigos gali tekti laukti apie dešimt metų. Įtarimai aštuoniems teisėjams buvo pareikšti prieš dvejus metus, bet kai kurie jų iki šiol nežino, kas rašoma garsiojoje byloje.
Jos pabaigos, bet pirmiausia – pradžios, V.Kažys laukia Molėtų rajone esančioje sodyboje, kur su šeima augina keliasdešimt herefordų veislės mėsinių galvijų, pulką avių, naminių paukščių ir kelis ponius.
Sodyboje bėgioja kelios priklydusios katės, du šunys, o savo valdose pastebėtus šešką ir barsuką teisėjas nuvežė atgal į mišką.
Savo ūkį „Lietuvos ryto“ žurnalistams aprodęs V.Kažys pirmasis iš įtarimų sulaukusių teisėjų prabilo apie tai, dėl ko galėjo atsidurti teisėsaugos akiratyje ir kaip tiriama visuomenei skambiai pristatyta korupcijos byla.
– Tapote vienu korupcija apkaltintų teisėjų. Kratos ir sulaikymas jums buvo staigmena, o gal jau jautėte, kad esate atsidūręs specialiųjų tarnybų akiratyje?
– Tai buvo ir tikėta, ir netikėta. Gana vėlai perskaičiau Franzo Kafkos „Procesą“, dabar neskubėdamas jį skaitau antrą kartą.
Jaučiuosi taip, lyg ši knyga būtų apie mane. Romanas prasideda žodžiais: „Jozefą K. kažkas apkalbėjo. Nors jis nieko blogo nepadarė, vieną rytą buvo suimtas.“
Visiškai tą patį galiu pasakyti ir apie save – matyt, kažkas kažkur apie mane kalbėjo, o vieną rytą pasirodė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai ir buvau suimtas.
Nors suėmimas ar sulaikymas visada netikėtas, man jau kokius penkerius metus buvo žinoma, jog Prezidentūra yra nurodžiusi „pabaigti reikalus su šituo teisėju“.
Vienoje radijo laidoje tai pasakė vyriausioji tuometės prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja teisės klausimais.
Tuomet buvau nurodęs paleisti vieną Lapinų grupuotės lyderių Remigijų Byčių, kuris už grotų iki teismo jau buvo praleidęs ketverius metus. Mano supratimu, tuo buvo peržengtos visos ribos, tačiau jį paleidus kilo baisus triukšmas.
Pikčiausia, kad tie, kurie labiausiai rėkė, negalėjo nežinoti, jog kitas tos pačios grupuotės narys dėl per ilgo suėmimo jau laimėjo bylą Europos žmogaus teisių teisme (EŽTT). Neabejoju, kad būtų laimėjęs ir R.Byčius, jeigu aš jo nebūčiau paleidęs.
Nuo to laiko gyvenau įsitikinęs, kad mane visą laiką seka, filmuoja, klausosi mano pokalbių. Esu pastebėjęs pėdsakų, kad kažkas lankėsi mano bute, bet ne vagys. Po didinamuoju stiklu gyvenau kokius penkerius metus, o gal ir ilgiau.
Kai prezidentė D.Grybauskaitė nesutiko atleisti iš teisėjų Neringos Venckienės, atsistatydinau iš Teisėjų garbės teismo.
Tuomet vienas prezidentės patarėjas užsiminė, kad manęs kol kas nelies, nes netinkama politinė situacija. Tai supratau kaip užuominą, kad būsiu paliestas ateityje.
– Manote, kad tai, kas įvyko užpraeitų metų vasarį, susiję su politika?
– Aš nesu politikas, todėl manau, kad tai labiau susiję su viešaisiais ryšiais. Tai teismų, kaip nepriklausomos institucijos, pastatymas į vietą.
Mano nuomone, teismai ir buvo ta institucija, kuri priešinosi specialiųjų tarnybų įsigalėjimui.
Teismai, ypač Apeliacinis, nežiūrėjo pro pirštus į bylas, kuriose nebuvo įrodymų.
– Kas įvyko tą vasario 20-ąją?
– Rytą ruošiausi į darbą, prausiausi duše, žmona buvo išvedusi sūnų į vaikų darželį. Į duris paskambino trys STT pareigūnai, pateikė dekretą ir pradėjo kratą. Po to atvyko į sodybą, į darbo kabinetą.
Pareigūnai elgėsi mandagiai, kultūringai, bet man atrodė, kad tos kratos atliekamos formaliai. Gal jau prieš tai viskas buvo nufilmuota ir žinoma, kur ir ko ieškoti.
Jie ieškojo tik pinigų ir ryšio priemonių, paėmė žmonos kompiuterį, mano mobilųjį telefoną. Pinigus pareigūnams atidaviau pats – iš viso apie 4 tūkstančius eurų. Vėliau pareigūnai man juos grąžino – tokią pat sumą pervedė į banko sąskaitą.
Kratos truko visą dieną, važinėjome iš vienos vietos į kitą, o vakare, apie 21 valandą, kartu su pareigūnais iš Apeliacinio teismo pėsčiomis nuėjome iki STT būstinės, kur prasidėjo mano apklausa.
Po jos naktį praleidau Utenos areštinėje, o kitą rytą lydimas konvojaus su antrankiais buvau nuvežtas į teismą ir suimtas.
– Kaip jautėtės su atrankiais vedamas teismo koridoriumi?
– Būdamas labai jaunas iš pirmo kurso buvau paimtas į sovietų kariuomenę ir dvejus metus tarnavau oro desantininkų pulke.
Tie dveji metai mane užgrūdino ir išmokė išgyventi tiek psichologiškai, tiek fiziškai sunkiomis sąlygomis.
Kai mane uždarė į Utenos areštinę, aš psichologiškai nusiteikiau, kad dabar bus taip, kaip buvo maždaug prieš 35 metus.
Negaliu sakyti, kad labai džiaugiausi eidamas su antrankiais per teismą, bet psichologiškai buvau nusiteikęs, jog yra taip, kaip yra. Nors prašiau pareigūnų nesegti antrankių, jie atsakė, kad yra duotas toks nurodymas.
Su antrankiais mane vedė tik vieną kartą, nors iš viso teismo koridoriumi buvau vedamas keturis kartus.
Tačiau buvo kitų nemalonių dalykų – teismo koridoriuje reikėjo brautis per žurnalistų minią. Jie grūdosi, tampė už rankų, o vienas operatorius filmavimo kamera man kliudė veidą, ant žemės numetė ir sulaužė akinius.
Tuomet pagalvojau, kad jei vestų kokį tikrą nusikaltėlį, per tokią apgultį jam į kišenę būtų galima įkišti pistoletą, peilį ar kokių nors raštelių.
– Vedamas teismo koridoriumi slėpėtės po gobtuvu. Kodėl?
– Labai nemalonu, kai vaizdo kameromis ir fotoaparatais šviečiama tiesiai į akis.
Mano regėjimas ir taip nėra geras, o kai šviečia į akis iš dešimties centimetrų atstumo, visai nieko nematau.
– Savaitę praleidote tuomet dar veikusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Kokiomis sąlygomis gyvenote?
– Ne penkių žvaigždučių viešbutis, bet mintimis vėl grįžau į sovietų armiją – Lukiškėse buvo geriau. Kamera buvo nešvari, bet pats ją išsivaliau ir susitvarkiau.
Stebėjausi tardymo izoliatoriaus darbuotojų kantrybe ir korektiškumu.
Puikiai girdėti, kas vyksta kitose kamerose, bet nė karto negirdėjau, kad pareigūnai šauktų, rėktų ar ką nors daužytų. Juk Lukiškėse susirenka tikrai ne pati geriausia publika.
Jie kantriai dirbo savo darbą, kamerose atlikdavo kratas. Prie tos tvarkos teko įprasti, nes iš pradžių pamiršdavau, kad vedant koridoriumi reikia nusisukti į sieną, bet manęs niekas už tai nebarė.
Apie Lukiškių tardymo izoliatorių negaliu pasakyti nieko blogo, net apie maistą.
Kiek žinau, kaliniams maitinti skiriama labai mažai lėšų, bet ten iš minimumo padaryta geriausia, kas įmanoma. Žmonės kalėjimuose iš bado nemiršta.
Gal negražu taip kalbėti, bet teisėjams, kurie įtariamiesiems dažnai skiria suėmimus, labai praverstų kokią savaitę pabūti nelaisvėje.
– Garsėjate kaip dažniausiai suimtuosius į laisvę išleidžiantis teisėjas. Kodėl taip elgdavotės?
– Mano nuomone, dauguma įtariamųjų iki teismo turi vaikščioti laisvėje, o suimti turėtų būti tik tie, kurie būdami laisvi kelia pavojų. Šią savo nuostatą bandžiau išreikšti ir savo darbe.
Dabar džiaugiuosi, kad dažnai cituojamos mano ankstyvosios nutartys ir suimami jau ne visi įtariamieji kaip prieš 8 ar 10 metų.
Galėčiau paminėti daug bylų, kur suėmimai buvo visai nereikalingi, taip neturėjo būti.
Esu paleidęs ir nužudymais kaltinamų žmonių, ir niekur jie nedingdavo – ateidavo į teismą, išnagrinėdavau bylą, vienus išteisindavau, kitus nuteisdavau.
Nužudymo bylose teisiamųjų man kartais gaila labiau nei kaltinamų vagystėmis, plėšimais ar išžaginimais.
Žmogžudystė dažnai būna toks įvykis, po kurio žmogus atiduotų viską, kad tik galėtų grąžinti atgal tas kelias akimirkas.
– Grįžkime prie jums pačiam pareikštų įtarimų. Jau galite atskleisti, kuo esate įtariamas?
– Nuo tyrimo pradžios prabėgo jau beveik dveji metai, bet kuo esu įtariamas, tiksliai nežinau.
Man iki šiol niekas neleido susipažinti su byla – kiek spėjau pamatyti pusvalandį prieš suėmimą, tiek ir žinau, todėl nelabai turiu ką papasakoti.
Žinau tiek, kad yra nufilmuotas vienas mano ir advokato Drąsučio Zagrecko susitikimas gatvėje – jį sutikau eidamas į Valstybinę mokesčių inspekciją.
Tuo metu maniau, kad D.Zagrecką sutikau atsitiktinai. Kai susipažinsiu su bylos medžiaga, gal manysiu kitaip.
Nufilmuotas ir, manau, įrašytas susitikimas tęsėsi apie pusę minutės. Spėju, kad šis įrašas buvo pateiktas Teisėjų tarybai, kuri sprendė dėl mano atleidimo.
Teisėjų taryba šiame įraše neįžvelgė ne tik nusikaltimo, bet ir etikos pažeidimo.
Kai Teisėjų taryba manęs neatleido iš darbo, netrukus buvo pateiktas kitas įtarimas, kad tariausi ir žadėjau imti kyšį, bet kaltinimo kyšio paėmimu nebeliko.
Maždaug prieš metus atsirado dar vienas epizodas, kad aš iš D.Zagrecko esu paėmęs kyšį. Kai man pateikė šį įtarimą, visai nesupratau, kas čia per byla ir apie ką visa tai.
Grįžęs atsiverčiau tą bylą – nei D.Zagreckas joje dalyvavo, nei turėjo kokį interesą.
Iš pradžių buvo nurodyta, kad kyšio paėmimo laikas – maždaug mėnuo.
Privačiame pokalbyje savo advokatei pasakiau, kad nurodytu laiku negalėjau nei susitikti su D.Zagrecku, nei paimti iš jo kyšio, nes nė karto nebuvau nurodytoje vietoje.
Nors pokalbis su advokate buvo visiškai privatus, po trijų dienų prokurorai pakeitė įtarimą ir nurodė pusės metų laikotarpį. Tai buvo 2017–2018 metai, todėl man sunku prisiminti, ką tuomet veikiau.
Pats neturiu galimybės to patikrinti, bet pareigūnai šiais laikais tai nesunkiai gali padaryti pagal elektronines ryšio priemones.
Galėčiau ką nors patikslinti, bet visi mano prašymai susipažinti su byla buvo atmesti. Tokius sprendimus aš skundžiau teismams, bet visi skundai buvo atmesti.
Naujausiame atsakyme į mano skundą apylinkės teismo teisėja pripažino, kad taip pažeidžiamos mano teisės į gynybą, bet prokuroro teisė, jos manymu, yra šventa.
Tačiau įstatyme parašyta kitaip: pareiškus įtarimus įtariamasis turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, o prokuroras gali to neleisti tiktai išimtiniais atvejais. Dabar ta išimtis tęsiasi dvejus metus.
– Ar ne per ilgai?
– Pastarąjį kartą apklausoje buvau praėjusių metų rugsėjo mėnesį, po to dar buvo mano akistata su D.Zagrecku, ir pusantrų metų tyla.
Tiek metų dirbęs teisėju aš žinau, kiek laiko reikia ištirti ir išnagrinėti bylą.
Jei joje įtarimai būtų pareikšti tik man, bylai ištirti ir išnagrinėti pirmosios instancijos teisme užtektų 3–4 mėnesių. Per beveik metus ji galėtų apkeliauti visas instancijas, įskaitant Aukščiausiąjį teismą.
Dabar praėjo dveji metai ir dar neaišku, kada ji bus perduota į teismą. Pirmosios instancijos teismas nagrinės 3–4 metus, tuomet dar porą metų apeliacijos, ir taip sueis dešimt metų.
Žinoma, šioje byloje yra ne tik mano epizodas, bet apie tai sužinojau tik iš spaudos.
– STT ir generalinis prokuroras dėl to, kad teisėjams būtų panaikinta teisinė neliečiamybė, į Prezidentūrą kreipėsi pirmą dieną, kai tik Seimas pabaigė sesiją. Tai atsitiktinumas ar taktinė gudrybė?
– Manau, kad Seimą norėta apeiti specialiai, jei dėl teisėjų neliečiamybės būtų svarstoma Seime ir viešai. Daugelis parlamentarų būtų net nesupratę, už ką tuos teisėjus reikėtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Bet tai buvo tuometės Prezidentūros noras susidoroti su kai kuriais teisėjais.
Kiti į tą sąrašą galbūt pakliuvo atsitiktinai. Negaliu sakyti, kad šioje byloje niekas nekaltas, galbūt kas ir kaltas – nežinau.
Bet manau, kad dauguma šioje byloje minimų teisėjų nėra įvykdę jokio nusikaltimo, nebent ką nors dviprasmiško pasakę privačiuose pokalbiuose.
Buvo aplenktas ne tik Seimas. Dekretą patraukti teisėjus baudžiamojon atsakomybėn prezidentė D.Grybauskaitė pasirašė 2019 metų vasario 19-ąją, o prokuroro skubinama Tauragės apylinkės teismo teisėja išdavė leidimus teisėjų namuose ir darbe daryti kratas.
Tačiau Teisės aktų registre prezidentės dekretas buvo paskelbtas tik vasario 20-ąją.
Prezidento dekretai įsigalioja tiktai po to, kai jie būna paskelbti Teisės aktų registre. Jie viena diena pavėlavo, o apylinkės teismo teisėja priėmė nutartį remdamasi negaliojančiu teisės aktu.
Tuo metu viskas buvo stumiama buldozeriu.
Vienas mano kolega tokį sprendimą apskundė, bet Klaipėdos apygardos teismas nutartyje prirašė tiek ekvilibristikos, kad tik pateisintų šį dalyką, nors teisiškai jis nepateisinamas. Tai tiesiog akivaizdus įstatymo pažeidimas.
Vadinasi, kratos, kurias taip skubėta atlikti, buvo neteisėtos ir nežinau, ar pas kurį nors teisėją buvo rasta kas nors reikšmingo.
– Gal pastebėjote ir daugiau pažeidimų?
– Neteisėtas buvo ir mūsų sulaikymas. Įstatyme labai aiškiai nurodyta, kad asmenį galima sulaikyti tik tuomet, kai jis pagaunamas nusikaltimo vietoje, kai nėra sąlygų jo tą pačią dieną nuvesti į teismą suimti ir kai yra pagrindas suimti.
Nė vienas sulaikytų teisėjų neatitiko nė vienos šių sąlygų.
Apygardos teismas savo nutartyje yra nurodęs, kad mano suėmimas buvo neteisėtas, o jeigu suėmimas neteisėtas, sulaikymas – juo labiau. Tai labai šiurkštus pažeidimas.
Galiu pakartoti tą patį, ką sakiau vos išleistas iš Lukiškių kalėjimo: nuo pat šio tyrimo pradžios padaryta daug šiurkščių pažeidimų, o visas šis veiksmas – viešųjų ryšių akcija, pradėta to meto Prezidentūroje.
Kad įspūdis būtų didesnis, visi teisėjų atžvilgiu atlikti žvalgybos tyrimai buvo sudėti į vieną bylą.
Tik neaišku, kodėl buvo pasirinktos būtent tų teisėjų pavardės. Tyrime jų buvo daugiau.
– Viena jų – šiuo metu Apeliaciniame teisme dirbanti teisėja Vitalija Norkūnaitė?
– Nenoriu mesti jokio šešėlio V.Norkūnaitei, kurios asmeniškai nepažįstu.
Iš jos priimtų nuosprendžių ir teisinio darbo matau, kad ji tikrai yra aukštos kvalifikacijos, garbinga ir padori teisėja.
Manau, kad nei D.Zagreckas, nei kas kitas jai jokio poveikio daryti negalėjo, bet problema yra ta, jog jos brolis prokuroras Gedgaudas Norkūnas vadovavo visam žvalgybiniam tyrimui.
Jis buvo ne tik prokuroras, kuris kažką žino, bet ir tas, kuris vadovavo tyrimui.
Jei jis tyrimui vadovavo ir tuo metu, kai kyšis turėjo būti nešamas V.Norkūnaitei, turėjo nusišalinti tą pačią akimirką.
Įsivaizduokite situaciją – prokuroras, vadovaujantis visiems sekimams, pasiklausymams, duodantis komandas specialiosioms tarnyboms, sužino, kad rytoj turi būti nešamas kyšis jo seseriai, ir toliau viskam vadovauja.
Manau, jog V.Norkūnaitės situacija tokia pati kaip mano ir daugumos kitų teisėjų, – buvo kažkokie įrašai, kad jiems turi būti nešamas kyšis.
Ji turėjo būti apklausta kaip specialioji liudytoja. Buvo taip ar ne, nežinau.
V.Norkūnaitė iš Vilniaus apygardos teismo perėjo dirbti į Apeliacinį teismą ir sėdi kabinete to teisėjo, kuris buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas ir dėl to atsistatydino. Štai toks dvejopas teisingumas.
Jei teisėjas nagrinėtų bylą, kurioje jo brolis arba sesuo būtų apklausti kaip specialieji liudytojai, ir nenusišalintų, tokiam teisėjui būtų keliama drausmės byla ir, ko gero, jis būtų atleistas iš darbo.
Šioje byloje matome savotišką sandorį – prokuroro G.Norkūno seseriai turėjo būti nešamas kyšis. Jį turėjo nešti D.Zagreckas, kuris dabar gali tai pripažinti arba sakyti, kad jai jokio kyšio nesiūlė arba ji atsisakė.
D.Zagreckas tampa tarsi šventu žmogumi – kaip jis pasakys, taip ir bus, o V.Norkūnaitės brolis G.Norkūnas gali jį atleisti nuo atsakomybės.
– Žinome, kad nuo atsakomybės jis jau atleistas. Bet ar nebuvo nusižengta įstatymams?
– Tai vėl teisinė ekvilibristika. Pagal įstatymus, nuo baudžiamosios atsakomybės galima atleisti tik organizuotos grupės narius, bet ne jos vadovus ar organizatorius.
Apie tai, kad jis atleistas nuo atsakomybės, žinau tik iš spaudos, bet nesu skaitęs nutarimo ir nežinau motyvų.
Bet reikėtų suprasti, kad jis nėra organizuotos grupės vadovas, vadinasi, organizatorius yra kažkas kitas.
Manau, jog organizuota grupė byloje buvo sukurta specialiai, kad būtų galima gundyti D.Zagrecką ir kitus panašius asmenis ir išgauti iš jų reikiamus parodymus. D.Zagreckas tokia galimybe ir susigundė.
Jį pažįstu gal trisdešimt metų, bet nesu su juo nei leidęs laisvalaikio, nei sėdėjęs prie vieno stalo. Jis ateidavo į posėdžius kaip advokatas ir palikdavo visai neblogą įspūdį – kibus, tikrai ginantis kliento interesus.
Man patinka ir jo humoro jausmas. Jis mokėjo neskaudžiai pasijuokti iš kitų ir nepykdavo, jei kas nors pasijuokdavo iš jo.
Nesmerkiu D.Zagrecko už tai, kad šioje byloje jis elgiasi taip, kaip elgiasi.
Dabar jam visai nebesvarbu – pripažinti vienu nusikaltimu daugiau ar mažiau. Ką pareigūnai jam pasako, tą jis pakartoja. Čia jo pasirinkimas, tik tie, kurie nueina su velniu obuoliauti, lieka be obuolių ir be krepšio.
Žinoma, D.Zagrecko parodymus vertins teismas, tačiau ko jie gali būti verti po visų šitų dalykų? Objektyvumo šioje byloje labai mažai – buvo daroma viskas, kad tik būtų apkaltinti teisėjai.
– Jūsų nuomone, būtent tie, kurie neįtiko Prezidentūrai?
– Turbūt neįtiko ne atskiri teisėjai, o pati teismų sistema. Tuometė prezidentė D.Grybauskaitė savo vadovavimą pradėjo pakeitusi visų jėgos struktūrų vadovus.
Ji sustatė žmones, kurie įprastomis sąlygomis niekada nebūtų tapę vadovais.
Mano nuomone, tai vidutinių gebėjimų žmonės, įdarbinti vien tam, kad vykdytų nutarimus.
Prispausti teismų sistemą labai sunku, nes kiekvienas teisėjas yra nepriklausomas.
Todėl buvo surengta bauginamoji akcija. Bendraujant su kolegomis, advokatais man susidaro įspūdis, kad labai daug teisėjų yra įbauginti.
Tai yra didžiulė žala visai valstybei ir visuomenei, jei bylą sprendžia teisėjas, kuris bijo priimti sprendimą.
Dėl teisėjus kaustančios baimės jau nukentėjo daug žmonių.
Teisėjai – protingi žmonės ir jaučia, iš kur vėjas pučia. Vieni tam pūtimui pasiduoda, kiti – ne.
Vadovaujant D.Grybauskaitei labai lengvai karjerą padarydavo tokie žmonės, kurie kitomis aplinkybėmis jos nebūtų padarę.
Jie žinojo, kokius sprendimus reikia priimti.
Pats esu girdėjęs, kaip vienas Seimo narys iš Seimo tribūnos pareiškė, kad jau yra gerų teisėjų, kurie priima griežtus sprendimus, ir visai nesvarbu, jog vėliau aukštesnioji instancija juos panaikina. Tai esą lemia tik aukštesnių instancijų supuvimas, o griežti teisėjai labai skatinami.
Jei teisėjai imtų paisyti ne teisingumo, o savo reitingų, būtų baisu. Apie tai yra taikliai pasakęs rašytojas Juozas Erlickas: „Ką darytų ugniagesiai, kuriais visuomenė pasitiki labiausiai, jei užsidegtų reitingų dugne esantis Seimas? Pareiga liepia gesinti, bet kas bus su reitingais?“
– Norite pasakyti, kad D.Grybauskaitė neoficialiai vadovavo teismams?
– Jei kokią nors garsiai išreklamuotą bylą teisėjas išnagrinės ne taip griežtai, kaip tikimasi, kris ir teismų, ir to teisėjo reitingai.
Iki D.Grybauskaitės valdymo teisėjai dėl to nenukentėdavo, bet po to viskas pasikeitė – jei visuomenei nepopuliarius sprendimus priėmę teisėjai nenukentėdavo tiesiogiai, jų karjera vis tiek būdavo pristabdyta.
O populiarių sprendimų priėmėjai kilo karjeros laiptais.
D.Grybauskaitė taip supranta demokratiją, kaip ir kitas garsus politikas, sulaukęs priekaištų dėl termino „policinė valstybė“. Jis atsakė: „Norėtumėte, kad būtų kriminalinė?“ Tokios sąvokos kaip teisinė valstybė jie nežino.
Iki D.Grybauskaitės atėjimo Lietuva buvo labai teisinė valstybė.
Visa suimtų teisėjų karta buvo atėjusi dirbti iš karto po nepriklausomybės atgavimo. Mums buvo įaugę į kraują, kad teisėjo niekas negali paveikti ir jam nurodinėti.
– Dar tikitės grįžti į teismą, nes esate laikinai nušalintas?
– Mano situacija apskritai labai keista. Konstitucijoje pasakyta, kad kiekvienas darbo netekęs žmogus turi teisę į socialinę paramą.
Aš dabar esu nušalintas, negaunu atlyginimo, bet susirasti kito darbo negaliu, nes teisėjo statusas neleidžia turėti kito darbo ir gauti kito atlygio.
Prieš dvejus metus parašiau prašymą Užimtumo tarnybai, bet gavau atsakymą, kad bedarbiu tapti negaliu, nes esu tik nušalintas.
Todėl dvejus metus negaliu nei dirbti, nei gauti bedarbio pašalpos, neturiu ir socialinio draudimo. Ligonių kasoms sumokame iš žmonos atlyginimo.
Manau, jog įstatymą dėl teisėjų nušalinimo kūrę žmonės manė, kad tai gali trukti kelis mėnesius, gal pusę metų, bet ne dvejus, aštuonerius ar dešimt metų. Tai gali tęstis iki pat mano pensijos.
Nežinau, ką veikčiau ir kaip gyvenčiau, jei neturėčiau ūkio. Dabar manau, kad karves auginti ramiau, nei dirbti teisėju.
– Prižiūrėdamas karves domitės teismų naujienomis?
– Domiuosi, mano žmona dirba teisėjo padėjėja, todėl nuo naujienų neatitrūkau. Tik dabar požiūris šiek tiek kitoks.
Dirbdamas Apeliaciniame teisme skaitydavau apygardos teismų nuosprendžius, kurie būdavo gana profesionalūs.
Dabar matau apylinkės teisėjų darbą, nes kas tris mėnesius rašau prašymus šią bylą atiduoti teismui arba nutraukti dėl per ilgo tyrimo ir dėl turto arešto.
Neigiamus atsakymus taip pat gaunu kas tris mėnesius. Nė karto nutartys dėl mano skundų nebuvo surašytos be klaidų. Net įtarimas nė karto nebuvo nurašytas teisingai.
Vadinasi, teisėjai nei skaito tuos mano skundus, nei matė tą bylą – nukopijuoja ankstesnę nutartį, pakeičia datą, porą žodžių, ir visas darbas.
Dar tyrimo pradžioje STT vadovas Žydrūnas Bartkus viešai sakė, jog šiai bylai atrinkti ypač sąžiningi teisėjai.
Tikrai per pirmą pusmetį visus mano skundus nagrinėjo tik dvi teisėjos – ta, kuri mane be jokio pagrindo suėmė, ir dar viena.
Tuomet parašiau raštą Teisėjų tarybai. Teisėjus turi parinkti kompiuterinė sistema, todėl paprašiau paaiškinti, kaip įvedamas tas išskirtinio sąžiningumo kriterijus.
Kartu paprašiau išvardinti ir teisėjus, kurie nėra ypač sąžiningi.
Man išaiškino įvairius modulius ir pabaigoje pripažino, kad buvo gautas prokuratūros raštas, kuriuo paprašyta šiai bylai skirti tris teisėjus.
Teisėjų taryba paskyrė keturis. Kokios baigties galima tikėtis, jei teisėjus parenka STT?
