Vis dėlto kažkas negerai Čekijos karalystėje. Sekmadienį M.Zemanas sako: „Konstatuoju, jog Saugumo tarnybos ataskaitoje pažymima – pabrėžiu – jog nėra įrodymų ir liudininkų parodymų, kad tie du agentai (Rusijos. – Aut.) buvo Vrbeticoje, ginklų sandėlių teritorijoje (ten 2014 m. įvyko du sprogimai. – Aut.). Kai buvo tiriamos patalpos kitame sandėlyje, ten nebuvo rasta jokio sprogstamojo įtaiso.“ Politikas patikslino, jog yra dvi sprogimo versijos – aplaidaus elgesio ir kitos šalies dalyvavimo.
Tiesa, M.Zemanas ir apsidraudė: jeigu paaiškėtų Rusijos saugumo tarnybų dalyvavimas, tai būtų vertinama kaip teroro aktas su visomis politinėmis pasekmėmis. Tačiau kol kas prezidentas pasiūlė neskubėti ir palaukti tyrimo pabaigos.
Tuo metu Čekijos vyriausybės lygiu buvo pareikšta, jog drastiškas sprendimas dėl Rusijos diplomatų priimtas remiantis ir Saugumo tarnybos ataskaita.
Beje, išgirdęs Čekijos sprendimą iš karto savęs paklausiau: negi visi 18 Rusijos diplomatų, paskelbtų nepageidautinais, yra GRU agentai, o jeigu ir taip, kaip jie po sprogimo visi lyg niekur nieko tebedirba ambasadoje ir kodėl apie juos net septynerius metus tiriant sprogimus nebuvo jokios užuominos?
Toks pražiopsojimas – didelė dėmė NATO narės kontržvalgybai.
Sprogimais susidomėjo ir Vakarų žiniasklaida: kam tie sandėliai priklausė (aiškėja, kad privačiam savininkui, esančiam Bulgarijoje), kokio tipo ginklai ten buvo laikomi, kam parduodami?
Ko kontroversišku pareiškimu siekia M.Zemanas? Vieša paslaptis – prorusiška Čekijos prezidento pozicija.
Arba reikia pateikti nenuginčijamų įrodymų, arba istoriją teks priskirti informacinių karų žanrui. O ten jokių įrodymų nereikia. Užtenka paskelbti kaltinimą, sulaukti atsako, apsišaudyti „faktais“, apsikarpyti diplomatais ir vėl kelis mėnesius ramu.
Jaučiu, jog ši istorija pasibaigs banaliai – per septynerius metus nepateikus konkrečių kaltinimų dabar ištraukti tvirtų įrodymų nebeįmanoma, todėl pamažu visa tai paskęs prielaidų miglose, kol pagaliau nusibos. „Sputnik V“ čekai tikriausiai nebepirks, nors M.Zemanas pakartojo prielankumą šiai vakcinai. Rusija iš konkurso dėl papildomo AE bloko statybos Čekijoje taip pat nebus visiškai pašalinta, nes jos pasiūlymas pigiausias.
Valstybių, remiančių „non grata“ programą, gal ir pagausės (vokiečiai neskuba), bet didelės išvarymų bangos kol kas nematau.
Rusijos ir Vakarų santykių bangavimas šiek tiek nurims, bet tikrai nenuslūgs.
Artimiausias bangavimas – dėl A.Navalno. Aš nekartosiu savo labiau nei skeptiškos nuomonės apie jį, bet jo sveikatos būklė turės politinių pasekmių.
Nesunku įsivaizduoti, kas darytųsi, jei A.Navalnas mirtų.
Darytųsi ne Rusijoje, nes A.Navalnas nėra panašus nei į Stepaną Raziną, nei į Grišą Otrepjevą, bet sankcijų Maskvai kartelė užkiltų taip aukštai, kad nei peršoksi, nei apeisi.
Kas atidžiau stebi Rusijos gyvenimą, nesunkiai pamatys, jog Kremlius tokiam scenarijui intensyviai ruošiasi.
Kita banga – planuojami Rusijos ir Baltarusijos kariniai mokymai „Zapad-21“. Juose aktyviai dalyvaus ir Kaliningrado ypatingasis rajonas, kaip buvusią sritį dabar Rusija vadina, todėl daugiausia baiminasi Lenkija. Ne dėl galimo trečiojo pasaulinio karo, bet dėl „žmogiškosios klaidos“. Vėl sunerims Ukraina ir ją remiančios šalys.
Dar viena banga – rinkimai Rusijoje į Dūmą. Vakaruose tikima, jog rusų nepasitenkinimas esama padėtimi sustiprins opozicijos pajėgas ir gal ji net sugebės suformuoti frakciją Dūmoje. Man atrodo, bus kitaip. Rusijoje stiprėja nacionalistinis politinis sparnas, kuris vis labiau kritikuoja „Vieningąją Rusiją“, o kartu, nors ir ne atvirai, patį V.Putiną.
Tai kritikai iš nacionalizmo pozicijų ne taip seniai pritarė A.Navalnas.
Esu nustebęs, jog ir Vakaruose, ir Lietuvoje, beveik nekreipiama dėmesio į nacionalizmo stiprėjimą Rusijoje, o koncentruojamasi į V.Putino asmenį. Jam pasitraukus gali būti ir blogiau.
Manau, šiuo metu V.Putinas yra centristas, subalansuoja kraštutinę kairę ir tokią pat dešinę.
Pagaliau ketvirtoji šių metų banga – A.Lukašenkos politinių laidotuvių pradžia. Nežinome ir tikriausiai nesužinosime, ką svarstė V.Putinas ir A.Lukašenka balandžio 22 d. Iš to, ką šiuo metu pasauliui pasakoja A.Lukašenka (karinio perversmo rengimas, susidorojimas su diktatoriumi ir jo šeima), galima nuspėti, jog labiausiai jis bijo N.Ceausescu likimo.
V.Putinas tikriausiai pažadėjo, jog sudarys jam sąlygas saugiai pasitraukti. Bet tebelieka esminė problema: kas jį pakeis?
Lietuva, kaip įprasta, ne tik tuos bangavimus stebės, bet ir aktyviai (pareiškimais, sprendimais) dalyvaus. Tačiau prieš ką nors darant vertėtų labiau pasidomėti tiek santykių tarp valstybių kontekstu, tiek šalių vidine politine situacija.
