Pirmojoje tyrimo dalyje, pavadinimu „Savižudybe virtusios jaunos gydytojos gyvenimo tragedijoje – milijonieriaus išgelbėjimas: kas įvyko už tamsių ligoninės durų“, „Lietuvos rytas“ atskleidė itin mįslingas medikės savižudybės detales.
Antrojoje Gintaro Šiupario straipsnio dalyje – dar daugiau nuostabą keliančių aplinkybių.
Turėjo svajonių ir planų
Medikai kalbėjo, kad L.Šilinskytei tokia atomazga buvo netikėta, nes kruopštumu išsiskyrusi gydytoja buvo susipažinusi su teisės aktais, puikiai žinojo savo teises: „Laura buvo įsitikinusi, kad jos atleisti nepažeidžiant įstatymų neįmanoma. Girdėjome, jog buvo sulaukusi grasinimų, kad neteks darbo ir Kaune.“
Pasak gydytoją gerai pažinojusių kolegų, ji nesijautė palaužta, nors kova dėl savo teisių tęsėsi jau dvejus metus. Medikė rašė mokslinius darbus, mokėsi vokiečių kalbos, nes turėjo Vokietijoje gyvenantį draugą.
Kad jauna moteris planavo ateitį ir nesiruošė trauktis iš gyvenimo, liudija tai, jog ji neseniai įsigijo naują automobilį.
Tačiau RŠL administracijos padarytas įrašas atleidžiant tikrai galėjo išmušti iš pusiausvyros, nes pažymėta, kad ji padarė šiurkštų pažeidimą. Pasak specialistų, toks įrašas biografijoje būtų užkirtęs kelią įsidarbinti užsienyje ir niekais paversti ilgametį triūsą.
Sulaukė greito atsako
Bendradarbiai prisiminė, kad puikiai užsirekomendavusiai L.Šilinskytei problemų su vadovybe iškilo prieš porą metų, kai ji ėmė dirbti RŠL Širdies ir kraujagyslių centre.
Gydytoja išdrįso pranešti Darbo inspekcijai, kad reiklumu kitiems išsiskirianti gydytoja pasiskiria budėjimus, bet į juos neatvyksta ir laiką leidžia namuose Kaune, o ligoninėje dirba vieni rezidentai.
„Tai buvo pradžia – jie ėmė ne tik laukti, bet ir patys ieškoti Lauros klaidų“, – pasakojo medikai.
Vieną progą suteikė pati gydytoja, kai švenčių rytą 20 minučių anksčiau baigė budėjimą.
Asmeninių reikalų turėjusi anesteziologė-reanimatologė susitarė su kartu dirbusiais medikais, kad reikalui esant ją pavaduos. Bet į darbą atėjęs ir jos neradęs kolega išsyk parašė tarnybinį pranešimą, o medikė gavo nuobaudą.
Pasak gydytojų, psichologinį spaudimą taikė ne tik vyresni, aukštesnes pareigas einantys, bet ir karjerą daryti norintys bendraamžiai.
Vienas netgi būdamas tėvystės atostogose raštu informavo RŠL vadovybę apie neva nesugyvenamą L.Šilinskytės būdą ir prašė ją atleisti.
Dviejose gydymo įstaigose dirbančiai gydytojai gyvenimą kartino ir nepalankūs darbo grafikai, bet ji kentė.
Tačiau pabandžius aiškintis, kodėl keičiant darbo sutartį duotas ne mėnesio, o 5 dienų terminas, ji buvo apskųsta etikos komisijai dėl neva nepagarbaus elgesio.
Gydytoja nustebino ją svarstyti susiruošusius kolegas – į posėdį atsivedė advokatą. Ši istorija vėl pavirto šnipštu, nors anksčiau ją skundęs kolega skleidė gandus apie neva nesugyvenamą charakterį, žarstėsi įtarimais apie psichikos sutrikimus.
Beje, žinią apie F kodu žymimas ligas bandyta skleisti ir po gydytojos mirties, tačiau gerai ją pažinoję kolegos kategoriškai atmetė net ir menkiausią galimybę.
Apstulbino vadovų veiksmai
Skausmingai į gandus reagavę medikai dar labiau įpyko, kai RŠL administracija trečiadienį uždraudė laikytis tradicijos ir darbovietėje pagerbti velionės atminimą.
Buvo paaiškinta, kad padėti nuotraukos ir nekrologo, uždegti žvakelės nerekomenduoja psichologai ir psichiatrai.
RŠL vadovai patys viešumoje nesirodė, o situaciją komentuoti nurodė neseniai įdarbintai viešųjų ryšių specialistei Sonatai Tenytei. Ji sakė, kad gedėti kolegės neuždrausta, o norintieji galės darbo metu nuvažiuoti ir į šermenis, ir į laidotuves.
Tačiau toks elgesys suveikė priešingai – išjudino įbaugintus medikus. Jie ketvirtadienio rytą plūstelėjo prie RŠL pagrindinio pastato ir nebylia protesto akcija pagerbė anapilin iškeliavusią gydytoją.
Braukdami ašaras gydytojai, slaugytojos, miestiečiai degė žvakutes, o po to kaip nebylus priekaištas išsirikiavo priešais administracijos langus.
„Už teisybę kovojusi Laura yra mūsų Kalanta (su sovietiniu režimu kovojęs ir 1972 m. susideginęs Romas Kalanta. – Red.)“, – braukdami ašaras kalbėjo medikai.
Gydytoja įrodė patirtą žalą
Vienas pirmųjų prie ligoninės atskubėjo šioje įstaigoje 43 metus dirbęs kardiologas Alfonsas Andrulis.
Susijaudinęs gydytojas priminė, kad dėl psichologinio klimato, nuolatinio spaudimo ir patyčių iš darbo buvo priversta išeiti jo žmona Danutė: „Viskas čia buvo gerai, kol nepasirodė besąlygišką įstaigos vadovų palaikymą turėjusi Nora Kupstytė-Krištaponė.“
Mediko žmona Darbo ginčų komisijoje įrodė, kad su ja buvo elgtasi netinkamai, ir prisiteisė iš ligoninės kompensaciją.
Ligoniai siunčiami tik į Kauną
Kardiologė Virginija Ežerskienė patvirtino, kad psichologinė situacija pašlijo būtent tada, kai įsidarbino N.Kupstytė-Krištapo- nė: „Manęs tiesiogiai nespaudė – aš pati traukiausi, nes neapsikenčiau to amžino nepasitenkinimo – atrodė, kad viską darau blogai.
Dabar dirbu Joniškio ligoninėje, čia jaučiuosi visiškai kitaip.“
Gydytoja patvirtino sklandančius gandus, kad RŠL buvo tapusi savotišku Kauno klinikų filialu, – medikams buvo nurodoma tolesniam gydymui savo pacientus siųsti tik į Kauną: „Jei ligonis pasirinkdavo Klaipėdą ar Vilnių, mes turėdavome pasiaiškinti.“
Vadovai nutarė nesirodyti
Viena paskutinių pagerbti jaunosios kolegės atėjo buvusi ilgametė RŠL gydytoja Loreta Rasutė Rezgienė.
Žvakelę uždegusi medikė nusistebėjo, kad administracija sulaužė tradiciją ir neleido ligoninės pirmajame aukšte pagerbti anapilin išėjusios kolegės: „Tai mažų mažiausiai keista.“
Paklausta, ar teko girdėti apie ligoninėje patiriamą mobingą, buvusi RŠL Onkologijos klinikos vadovė L.R.Rezgienė sakė, kad nedirbo kartu su dabartiniais vadovais: „Su kolegomis pasikalbu, žinau situaciją, baisu...“
Beje, dalis medikų nedrįso išeiti į lauką ir prie pastato, kuriame dirba vadovai, uždegti žvakelės. Dalis personalo tik nedrąsiai žvalgėsi pro ligoninės langus.
Nei RŠL direktorius R.Mažeika, nei administracijos atstovai lauke nepasirodė.
Tiesa, administracijos atstovų nebuvo matyti ne tik per pavaldinių tylaus protesto akciją, bet ir ketvirtadienį Kuršėnuose surengtose laidotuvėse.
Medikų gretos sumenko
„Lietuvos rytas“ paklausė, ar tiesa, kad į darbuotojos atleidimo lapelį buvo įrašyta apie dokumentų klastojimą. RŠL viešųjų ryšių specialistė S.Tenytė atsakė aptakiai, kad buvo fiksuotas „šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas“.
Už dokumentų klastojimą Baudžiamajame kodekse numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų.
Į klausimą, ar buvo pranešta prokuratūrai apie tokį nusikaltimą, RŠL atsakymo nepateikė.
Kai ligoninei pradėjo vadovauti R.Mažeika, gerokai aptirpo darbuotojų gretos. Per 3 metus jų skaičius sumažėjo 121.
Tai neparodo tikrosios darbuotojų kaitos, nes nuolat įdarbinama jaunų medikų.
Bet ir jie neužsilaiko – dalis jaunų gydytojų atsisveikino su Šiauliais ir dirba sostinės, Kauno, Joniškio ligoninėse.
Teistumas dirbti netrukdo
Be teismo už tariamą pažeidimą L.Šilinskytę atleidusi įstaiga nepaaiškino, ar teistumas už korupcinius nusikaltimus netrukdo gydytoju dirbti buvusiam generaliniam direktoriui P.Simavičiui.
Situacija dėl pirmosios instancijos teismo kalta pripažintos R.Mažeikos pavaduotojos A.Šalkauskienės tinkamumo dirbti buvo paaiškinta taip: „Kitiems ligoninės administracijos darbuotojams nėra priimtų ir įsiteisėjusių apkaltinamųjų nuosprendžių, kurie jiems atimtų teisę užimti einamas pareigas.“
RŠL atstovė neatsakė, kiek Šiauliuose gydymo paslaugą gavusių pacientų renkasi LSMU Kauno, o kiek sostinės Santaros klinikas: „Pacientas pats renkasi sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą.
Ligoninėje pacientų skundų dėl šios teisės ribojimo ar pažeidimo nebuvo gauta.
Nėra informacijos, į kokias aukštesnio lygio gydymo įstaigas yra išsiunčiami pacientai.“
Problema niekur nedingo
Lietuvos medikų sąjūdžio vadovė Auristida Gerliakienė pripažino, kad kolegės savižudybė yra tik ledkalnio viršūnė.
Pasak jos, jauną gydytoją į kampą įvarė įrašas atleidimo lapelyje apie neva darbe padarytus pažeidimus: „Toks įrašas užkerta bet kokį kelią įsidarbinti užsienyje ar ieškoti darbo Lietuvoje. Tada lieka nebent keisti profesiją, bet tai nėra taip paprasta, kai į turimą investuota 12 metų.“
A.Gerliakienė pažymėjo, kad iš RŠL darbuotojų signalų apie negeroves buvo, bet nei Sveikatos apsaugos ministerija, nei Darbo inspekcija jokios pagalbos nesuteikė: „Kaip teigia kolegos, konfliktas tęsėsi ne vienus metus, tačiau atsakingos žmogiškųjų išteklių, audito tarnybos nereagavo. Nebuvo jokio rezultato, ir tai yra faktas.“
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, socialinių mokslų daktarė Jolita Vveinhardt sakė, kad Lietuvoje situacija dėl įsikerojusio mobingo yra baisi, bet nieko nedaroma net po nelaimių.
„Perprogramuoti žmonių smegenų ar sukurti stebuklingos piliulės, kuri išgelbėtų nuo šios ligos, neįmanoma.
Prikuriame komitetų, komisijų, padarome kelis vietinės reikšmės susirinkimus, paplepame. Iki kitos savižudybės“, – sakė profesorė. J.Vveinhardt įsitikinusi, kad vienintelė veiksminga priemonė – baudžiamoji atsakomybė.
Po tragedijos atsirado naujas terminas
2019 metų rudenį medikų bendruomenę sukrėtė žinia apie Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbusio jauno mediko savižudybę, o viešojoje erdvėje atsirado naujas terminas – mobingas.
Tuomet kalbėta, jog mobingas, kitaip tariant, nuolatinis ujimas, galėjo tapti 32 metų ortopedo-traumatologo kraupaus sprendimo priežastimi.
Po jauno ortopedo-traumatologo savižudybės būrys gydytojų, medicinos seserų ir slaugos darbuotojų uždegė simbolines gedulo žvakes prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Vytautas iš gyvenimo pasitraukė, kai jau buvo pailsėjęs po paskutinės paros budėjimo ligoninėje, prieš pat atostogas. Jis jau buvo suplanavęs poilsį su šeima užsienyje.
Po šio įvykio Vytauto šeima ir kolegos prabilo apie per didelį medikų darbo krūvį gydymo įstaigose, vadovų nesiskaitymą ir nuolatinį žeminimą.
Medikas nepaliko jokio atsisveikinimo raštelio, tačiau iš Vytauto susirašinėjimo su draugais ir broliu artimiesiems susidarė įspūdis, jog jauno mediko ir tuomet Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centrui vadovavusio N.Porvanecko santykiai buvo itin įtempti.
Prieš pat atostogas jaunas medikas kolegoms prasitarė, kad vis dėlto laikas priimti sprendimus ir galbūt keisti darbą.
Bet likus savaitei iki savižudybės jis pamėgino dar pasididinti darbo krūvį ir paprašė jį papildomai įdarbinti Ortopedijos ir traumatologijos centrui priklausančiame Dienos chirurgijos, artroskopinės chirurgijos ir sporto medicinos skyriuje.
Skyriaus vadovas šį prašymą nusprendė svarstyti vėliau, kai pats grįš iš suplanuotų atostogų. Tačiau sprendimo ortopedas nebesulaukė.
