Prezidentas nenusprendė patylėti, nors ir galėjo taip pasielgti, nepastūmė maršo dalyvių į paraštę, marginalų gretas, o pasakė kalbą apie sudėtingą problemą – kaip suderinti Konstitucijos 38 straipsnį su būtinybe įtvirtinti vienos lyties teisinius tarpusavio santykius nepažeidžiant pagrindinio šalies įstatymo ar neatsiduriant ties tokio pažeidimo riba.
Nelengvas uždavinys tiek teisininkams, tiek politikams. Ne vien Lietuvai keblu. Prisimenu, kokios aistros žiniasklaidoje ir gatvėje šiuo klausimu virė Ispanijoje.
Kol ES buvo vaizduojama ir įsivaizduojama kaip ekonominis aljansas, ginčų kildavo, bet greitai ir nurimdavo, tačiau pakilus į vertybių lygį, faktiškai ir į ideologiją, nuomonės ėmė skirtis. Skiriasi jos ir Lietuvoje.
Abejoju politologės R.Urbonaitės pasakymu, kad „mes turime prezidentą, kurio pozicija yra mistinė, mes turime prezidentą, kurio nuomonės vienu ar kitu klausimu žurnalistai tiesiog negauna“.
Kiek girdžiu, į visus klausimus pagal savo kompetenciją G.Nausėda yra aiškiai atsakęs, o dėl partnerystės aiškiau kaip dieną – Konstitucija. Pasirašys Konstituciją pažeidžiantį įstatymą, sulauks apkaltos.
Todėl jei Partnerystės įstatymo projektas Seime bus įregistruotas, pirmiausia dalis parlamentarų – tarp jų ir valdančiųjų – kreipsis į Konstitucinį teismą, o tik po to spręs, kaip balsuoti.
Ką tik Konstitucinio teismo teisėju paskirtas V.Mizaras pareiškė, kad Partnerystės įstatymo projektas nesikėsina į santuokinę vyro ir moters šeimos sampratą.
V.Mizarą remia liberalai. Pagyvensim – pamatysim, kaip atrodys kitos nuomonės.
Šiaip jau nepatarčiau daug aistrų keliančio projekto skubėti registruoti. Nebent kai kam jau nusibodo būti koalicijoje, nes diskusija dėl įstatymo nebus akademinė.
Spėju, kad šiemet Seime nebus patvirtinta ir Stambulo konvencija. Užsimanę tai padaryti politikai sulauks dvigubai gausesnio protestuotojų būrio nei Šeimos gynimo marše.
Tik iš dalies pritariu politologo B.Ivanovo nuomonei, kad „didžioji visuomenės dalis yra absoliučiai pasyvi, konformistinė ir mažai kreipianti dėmesį į tuos dalykus, kurie vienaip ar kitaip mūsų politikoje eskaluojami“.
Taip, daugelio politinių aktualijų atžvilgiu, ypač užsienio politikos ar svarstant ES ateities temas, mūsų visuomenė elgiasi kaip pusiau gulintis televizijos žiūrovas. Tačiau dėl Stambulo konvencijos netikėtai atsisėdo ir pradėjo atidžiau klausytis, kas sakoma.
Pakarpę ausimis, pakraipę galvą, pasikasę pakaušį, o kai kurie ir susinervinę sėdo į automobilius ir pradėjo rikiuotis į koloną šeimos ginti.
Nieko keista, kad marše buvo daug atpažįstamų mitingų veidų, kurie pastarąjį dešimtmetį vis dar pasirodo įvairiomis progomis tai S.Daukanto aikštėje, tai prie V.Kudirkos paminklo ar Seimo.
Tačiau šiuo atveju susibūrė dešimt tūkstančių, o politiškai apsnūdusioje visuomenėje tai daug. Lietuvos žmonės pamažu ėmė plačiau domėtis, kur ir kokioje sistemoje jie gyvena ir kas į kur juos veda.
Padažnėjusį visuomenės pulsą pajuto ir prezidentas. Teisingai reagavo, išmintingai kalbėjo. Tik nereikėjo, mano nuomone, po dviejų dienų aiškintis, kad ne į maršo dalyvius kreipėsi. Žmonės nekvaili, viską supranta.
Ar gali Lietuvoje susiformuoti tikras, ne dekoratyvinis, koks dabar yra TS-LKD pavadintas, konservatyvus politinis sparnas? Tris dešimtmečius svarbiausia buvo liberalios reformos, todėl visos įvairių pavadinimų partijos su nedideliais niuansais rašė faktiškai tą pačią programą.
Kažkada, jau seniai, kai rašėme Lietuvos konservatorių programą, G.Vagnorius juokavo: norint parašyti tokią programą, pirmiausia reikia turėti ką „konservuoti“.
Dabar tenka viską reformuoti ir kurti iš naujo. Konservatyvu liko tai, ką valgyti per Kalėdas ir Velykas ar panašiai. Šiek tiek vėliau – „Duokim garo!“.
Iki šiol Lietuvos politikai konservatoriai faktiškai yra siejami su nuolatiniu vienodai blogu požiūriu į Rusiją, tiksliau, Kremlių.
Pastaruosius 10 metų TS-LKD įniko į šeimos temą. Toliau ginčų, ką ši sąvoka reiškia, nepasistūmėjo. O kaip maršą vertina dabartinė koalicija?
Abeji liberalai, kiek girdžiu, vienodai neigiamai. O TS-LKD? Premjerė I.Šimonytė išsisuko nuo aiškaus atsakymo, tik patarė protestuotojams stengtis neužsikrėsti nelemtuoju virusu. Taip, teisinga, bet protestai patarimais paprastai nesureguliuojami.
Dalis TS-LKD jau anksčiau siūlė kompromisinį variantą, kuris iš bėdos gal ir būtų priimtinas LGBT bendruomenei bei jų gynėjams Seime. Bet kažin ar tai patiks Šeimos gynimo maršui, kuris, kiek supratau, budės.
Prezidento situacija iš tikrųjų nelengva, bet ne dėl kokios nors jo paties ar aplinkos klaidos. Iki šiol Europos bendrijos pasaulėžiūros klausimai nuo Lietuvos dar buvo toli.
Akivaizdu, kad šalies vadovui Seime reikia stipresnės atramos nei iki šiol. Peržvelgus G.Nausėdos kalbas, prisimenant net gerokai ankstesnius pokalbius su žurnalistais ar kultūros laidų vedėjais (pvz., šviesaus atminimo L.Donskiu), jo pažiūros atrodo artimesnės konservatizmui nei liberalams.
Deja, TS-LKD, jei ir ne prezidento priešininkė, nėra jo rėmėja.
Yra teorinė galimybė pradėti formuoti naują, savo pažiūroms artimą politinę jėgą, tačiau tam vien sklandaus ir išmintingo kalbėjimo nepakanka. Reikia veiksmų. O kas jų imsis?
