Pirmąją tyrimo dalį skaitykite: policija-bet-like-randai-neleidzia-pamirsti-pareigunu-klastos-19460411/"="">policija-bet-like-randai-neleidzia-pamirsti-pareigunu-klastos-19460411/"" target="_blank">Patrulio sužalota moteris pamokė policiją, bet likę randai neleidžia pamiršti pareigūnų klastos.
Ligoninėse – keisti dalykai
– Ligoninėje praleidote 40 dienų, iškentėte sudėtingas operacijas. Ar tiesa, kad jums tokia pagalba buvo suteikta ne iš karto?
– Iš pradžių mane nuvežė į Kauno klinikas. Ten mane apžiūrėjęs gydytojas netikėtai pasakė, kad namų sienos gydo. Taip davė man suprasti, kad manęs neguldys, reikia vykti namo.
Mano vyras, kuris atlydėjo į klinikas, dar nežinojo, kokia nustatyta sveikatos būklė, o policininkai jau tai žinojo. Jie paskambino mano tėvams pranešti, kad esu sveika ir tuoj būsiu išleista namo. Iš kur jie taip greitai sužinojo?
Manau, kad medikų galėjo būti paprašyta taip sakyti. Iš tiesų patyriau daug sužalojimų – kitoje ligoninėje tai buvo patvirtinta. Galvoje buvo kirstinė žaizda. Apatinė pilvo dalis ir kojos buvo stipriai sužalotos.
Per avariją saugos diržas taip stipriai prispaudė kojas, kad nuslinko audiniai, oda ir riebalinis sluoksnis atšoko nuo raumenų.
Pradėjo kauptis skysčiai, kojos smarkiai sutino, priminė kamuolius. Atsidūrusi Kauno klinikose jau nebegalėjau paeiti.
Iš gydytojo žodžių supratusi, kad vyksta kažkas ne taip, paprašiau vyro kuo greičiau nupirkti man drabužių.
Mes nutarėme vykti į Kėdainių ligoninės priimamąjį.
Kai Kėdainiuose mane apžiūrinėjo budintis gydytojas, netikėtai išdygo policijos pareigūnai.
Vienas įėjo į gydytojo kabinetą, neprisistatė, ėmė kažką rašyti planšetiniame kompiuteryje. Nemaniau, kad tai susiję su manimi.
Po kiek laiko budintis medikas ėmė dėstyti, kad man nieko nėra, esą esu laimės kūdikis. Buvo sunku patikėti tuo, ką vėl girdžiu, nes iš tiesų visiškai negalėjau paeiti, o skausmai darėsi nepakeliami.
– Kaip supratote, kad ir toliau galbūt specialiai siekiama sumenkinti jūsų patirtus sužalojimus?
– Vidinė nuojauta kuždėjo, kad tikrovėje taip negali vykti. Supratau, kad man kuo greičiau reikia advokato. Su vyru suradome vietos teisininko telefono numerį, papasakojome situaciją, tarėmės, ką daryti.
Aš griežtai pareikalavau rimtos apžiūros. Pagaliau buvo pakviestas gydytojas iš Traumatologijos skyriaus. Mane paguldė į laikiną palatą. Šalia buvo mano vyras, atskubėjo tėvas.
Ligoninės priimamajame daugiau žmonių nebuvo. Kaip tik tuo metu iš pažįstamų sulaukėme žinučių, kad avariją sukėlęs „Audi A5“ priklauso policininkui.
Tada supratome, kad ne veltui vyksta negeri dalykai. Paraginau tėvą nueiti paklausyti, ką kalba medikai ir policininkas.
Kabineto durys buvo pravertos. Tėvas nugirdo tuomečio Traumatologijos skyriaus vadovo ištartus žodžius: „Aš prieš pensiją į kalėjimą nesėsiu. Guldome ir ekstra operuojame.“
Tas medikas pasirūpino, kad būčiau skubiai operuota. Kitu atveju pasekmės sveikatai galėjo būti labai skaudžios.
Kėdainių ligoninėje praleidau 40 parų, man buvo atliktos net penkios operacijos. Kiekvieną kartą gaudavau narkozę, mano organizmas buvo nusilpęs.
Prieš kiekvieną operaciją jausdavau baimę, skausmą ir nežinomybę, ar pavyks. O dar kiek skausmo patyriau, kai būdavo traukiami siūlai, nuimami prie žaizdų prilipę tvarsčiai.
Kai keičiasi orai, man kaskart maudžia kojas. Sužalotos vietos aptirpusios, dalis audinių apmirę. Vaizdas baisus.
– Ko dar ėmėtės sužinojusi, kad į jus įvažiavo būtent policininko vairuojamas automobilis?
– Tada supratau, kad įrodyti tiesą bus labai sunku, o kovoti gali tekti ne vienus metus.
Man teko eiti prieš sistemą, pačiai ieškoti informacijos, reikalauti dokumentų. Buvau viena prieš instituciją, kuri turėjo mane ginti, o iš tiesų gynė tik savo interesus.
Buvo daroma viskas, kad situacija būtų išspręsta kuo tyliau, o visuomenė nieko nesužinotų.
– Tikėtina, kad procesas pagaliau baigėsi, jums bus atlyginta ir ta neturtinė žala, kurią patyrėte dėl aplaidžių, tyčinių pareigūnų veiksmų. Ar jaučiate palengvėjimą?
– Pagaliau jaučiu palengvėjimą, nes įrodžiau tiesą.
Nors policijos atstovai net nesuprato, kodėl reikalauju atlyginti neturtinę žalą. Esą negalėjau patirti dvasinių išgyvenimų, nes buvau be sąmonės!
Aš nukentėjau ne tik nuo girto patrulio, bet ir nuo kitų policijos pareigūnų veiksmų. Tų, kurie neiškvietė į įvykio vietą greitosios medicinos pagalbos, ir tų, kurie padėjo avariją sukėlusiam kolegai, su juo tarėsi. Buvo ne viena proga patrulį L.Tamošaitį sulaikyti ir patikrinti jo blaivumą.
Bet to nepadarė nei tyrėja R.Stankutė, nei kiti pareigūnai, su kuriais jis kalbėjosi nuvykęs prie komisariato. Esą jie to nepadarė todėl, kad jau buvo jų darbo pabaiga.
Džiaugiuosi, kad pagaliau imama bausti ir institucijas. Tai bus paskata jų vadovams imtis prevencinių priemonių, kad būtų užkirstas kelias darbuotojų piktnaudžiavimui tarnyba, kad į tarnybą būtų priimami tinkami žmonės, vedami mokymai.
Žala padaryta ne tik man, bet ir valstybei, neteisėti pareigūnų veiksmai pakirto žmonių pasitikėjimą ja.
Apvogė vilkiko vairuotojas
– Prie jūsų išgyvenimų prisidėjo ir tie, kuriuos patyrėte dėl vilkiko vairuotojo veiksmų. Ką jis pavogė?
– Kai įvyko avarija, pro šalį važiavo tolimųjų reisų vairuotojas iš Prienų. Buvo susidaręs didelis kamštis. Jis išlipo. Prie mano sudaužyto, apvirtusio automobilio mėtėsi dokumentai, asmeniniai daiktai.
Tas vyras priėjo tuo metu, kai gulėjau be sąmonės. Turbūt pamanė, kad aš mirusi. Jis pasiėmė mano telefoną, sėdo į vilkiką ir išvažiavo. Vėliau vilkiko vairuotojas aiškino, kad radęs telefoną nežinojo, kam jį grąžinti, neva juo nesinaudojo.
– Sunku patikėti, kad būrys pareigūnų neapsaugojo nelaimės vietos nuo ilgapirščio. Kaip jums tai buvo paaiškinta?
– Aš jų to paklausiau, bet atsakymo nesulaukiau. Ten buvo atvykę net trys policijos ekipažai, šeši pareigūnai.
Tai kaip jie dirbo? Matyt, labai saugojo kolegos automobilį, kad tik niekas jo nenufotografuotų.
Po mano pareiškimo policija ėmėsi ieškoti telefono „Samsung“ pagal IP adresą.
Paaiškėjo, kad vilkiko vairuotojas naudojasi mano telefonu. Pareigūnai pasibeldė į jo namų duris ir paprašė vogtą daiktą grąžinti.
Bet kai nuvykau į policijos komisariatą paimti telefono, jį man grąžino sudaužytą. Juo nebebuvo įmanoma naudotis.
Man kilo įtarimas. Jeigu telefonas grąžintas neveikiantis ir juo neįmanoma naudotis, kaip tada policija atsekė, kur jis yra? Jis turėjo veikti. Aišku, kad vėliau buvo specialiai sugadintas.
– Vadinasi, jūs vėl tapote sekle? Pati aiškinotės, ar vilkiko vairuotojas naudojosi pavogtu telefonu?
– Taip, važinėjau pas meistrus, prašiau telefoną atgaivinti. Pagaliau radau specialistą, kuriam trumpam pavyko jį įjungti. Telefonas veikė apie dešimt minučių.
Spėjau nufotografuoti viską, kas su juo buvo daroma.
Vilkiko vairuotojas buvo įsijungęs elektroninį paštą, paskyrą feisbuke. Jis skambino, rašė žinutes, registravosi pažinčių svetainėse.
Vogtu telefonu jis fotografavosi vilkike. Viską nufotografavau, nufilmavau ir pateikiau pridėti prie bylos. Mes įrodėme, kad tas žmogus mano telefonu naudojosi ir neketino jo grąžinti.
Vilkiko vairuotojas buvo nubaustas už vagystę 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigotas atlyginti 721 euro turtinę ir neturtinę žalą.
– Ar po įrodymų rinkimo, apklausų ir teismo posėdžių maratono pagaliau jūs jaučiatės saugi?
– Nesijaučiu saugi. Nenorėčiau vėl susidurti su policija, nes mano pasitikėjimas ja pakirstas.
Kiek daug būčiau nuveikusi, jei ne ši ketverius metus trukusi drama, patirtas stresas, išleista penkiaženklė suma, nuolatinis spaudimas ir žeminantys klausimai teismuose. Būčiau susitvarkiusi namus, keliavusi, gyvenusi normalų gyvenimą.
Iš policijos priteista 14 tūkstančių eurų suma nėra didelė, tai konstatavo ir teismas. Norėčiau, kad Kauno apskrities policijos vadovai pripažintų klaidas ir daugiau manęs netampytų po teismus. Tada istorija būtų baigta, o aš pagaliau galėčiau ramiai gyventi, kurti ateitį.
Tyrėja pamiršo pareigą ginti, saugoti, padėti
Artūras Andriukaitis, advokatas:
„Procesas išskirtinis tuo, kad I.Saldytė tapo ne tik nusikaltimo auka per eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota. Ji atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje ir dėl policijos pareigūnės veiksmų.
Į įvykio vietą atvyko tyrėja, kurios pareiga – ginti, saugoti ir padėti. O ji elgėsi visiškai priešingai, siekė, kad avarijos kaltininkas, irgi pareigūnas, išvengtų atsakomybės. Ji leido jam pasišalinti iš įvykio vietos. Nenustatė liudytojų, kurie tokiose bylose labai svarbūs. Neteisingai nubraižė eismo įvykio schemą.
Policija tokiu būdu ne padėjo nukentėjusiajai, o piktnaudžiaudama tarnyba padarė nusikaltimą dar ir prieš nukentėjusį žmogų. Iš to išplaukia ir pasekmės, apie kurias kalbėta Kėdainių rūmų teisme nagrinėtoje civilinėje byloje.
Iš policijos priteista 14 tūkstančių eurų neturtinė žala – minimali suma, palyginti su išgyvenimais, kuriuos patyrė I.Saldytė. Policija nėjo į kompromisą, nepasiūlė net mažesnės sumos nukentėjusiajai.
I.Saldytės pasitikėjimas policija buvo sužlugdytas.
Tokia situacija yra netoleruotina. Svarbu, kad ji daugiau niekada nepasikartotų.“
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
