Galima drąsiai teigti – konkretus grasinimo siuntėjas nebus surastas. Niekas ir neieškos.
Grasinimas buvo melagiena, sukurpta Baltarusijos KGB. Tos pačios įstaigos sulaikytas R.Pratasevičius, baltarusių pasipriešinimo režimui dalyvis, ir jo bendrakeleivė. Baltarusijos „silovikai“ atkakliai neigs, kad būtent dėl jų ir buvo surengta speciali lėktuvo nusodinimo operacija.
Žinoma, reikia palaukti Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) išvadų, tačiau spėju, kad lakūnų veiksmams didelių priekaištų nebus.
Dėl kitų tarnybų – daug klaustukų. Žinoma, žmonių sulaikymo ICAO nekomentuos. Tai jau pakomentavo ir kartu įvertino Vakarai, o ypač aktyviai Lietuva. Taip aktyviai, kad Lenkijos žiniasklaida net papeikė savus politikus, suvėlavusius sureaguoti.
Pasirodo, egzistuoja politinių pareiškimų „greičio laikrodis“.
Savo žodį tikriausiai tars ir Lietuvos teisėsauga, kuri iškėlė įvairaus griežtumo bylas.
Nelaukiant jokių tyrimų pabaigos ant Baltarusijos griūva pasmerkimai ir sankcijos. Ar tai įsiūbuos Baltarusiją, kad iš valdžios kėdės iškristų A.Lukašenka, atskira ir labai įdomi tema.
Vis dar siautėjant pandemijai netikėtai prasiplėtė temų ratas apžvalgininkams. Man, sportuojančiam apžvalgų stadione, taip pat susiklostė įvykių versija. Ne šimtaprocentė, nes užtenka kelių netikėtų faktų, ir versija gali sprogti lyg muilo burbulas. „Šiam pasauly visko būna.“ Kol kas tokių netikėtų faktų nėra.
Manau, kad tai buvo speciali Baltarusijos KGB operacija, tačiau labai skubiai surengta. KGB turėjo žinių apie R.Pratasevičiaus skrydį į Atėnus ir apie jo ankstesnius kontaktus su S.Cichanouskaja ten pat anksčiau. Būtų keista, jeigu KGB nesektų režimo priešų.
Praėjusiais metais, prieš Baltarusijos prezidento rinkimus, KGB susidomėjo socialinių tinklų galimybėmis organizuoti visuomenę.
Vienas ryškiausių ano meto tinklaraštininkų buvo S.Cichanouskis, pradėjus paskui jį sekti Baltarusijos jaunimui iš karto pasodintas į kalėjimą. Kas vyko po rinkimų, žinome. A.Lukašenka ir „kariauna“ atrodė sutrikę ir net jau pradėję skaičiuoti paskutines dieneles.
Tačiau dėl elementarių sukilėlių klaidų, simbolikai skiriant daugiau dėmesio negu konkrečiam politiniam darbui, diktatoriaus tvirtovė suvyniojo jau paruoštas iškelti baltas vėliavas.
Sulaukusi Rusijos pagalbos atsitiesė ir pradėjo ruošti keršto planą. Atėjo žiema, pavasaris, „kariauna“ neišsibėgiojusi, o sukilėliai jau nebe tie, gerokai pailsę. A.Lukašenka nusprendė griebti jautį už ragų, išdaužyti ir išsklaidyti opoziciją, sukišti į izoliatorius svarbiausius veikėjus. R.Pratasevičiaus parsigabenimas – viena šio keršto plano dalių.
Kodėl R.Pratasevičius, o ne S.Cichanouskaja? Todėl, kad informacijos požiūriu jis daug naudingesnis. Be to, „tvirtovės“ koridoriuose kuriama išplėstinė „dokumentinė“ kronika apie sąmokslą prieš valstybę ir net A.Lukašenkos bei jo šeimos narių gyvybę. A.Pratasevičius į šią kroniką ir bus patalpintas.
Bet žinoti, kad „priešas“ skrenda per tavo teritoriją, dar mažai ką reiškia.
Paskubomis sugalvojama teroristinio pasikėsinimo idėja. Skambinti dėl to iš telefono būdelės – neįtikinama. A.Lukašenka viešame komentare dėl lėktuvo staigaus apsukimo apie teroristinę grupuotę „Hamas“ numykė: „Hamas“, ne „Hamas“ – nesvarbu... Svarbu, kad buvo tekstas.“
Ir iš kalbėjimo tono, ir iš veido išraiškos jaučiau, kad senas politikos vilkas ir pats stebisi priežasties kvailumu. Tačiau kad ir kokio kvailumo grasinimo tekstas būtų, lakūnams ir tarnyboms reikia elgtis pagal taisykles.
Dabar sakoma, kad „tekstas“ buvo nusiųstas į Minską ir Vilnių. Gal Lietuva tai patvirtins? Krito į akį kita keista aplinkybė.
Pranešta apie „grėsmę“ jau pradėjus pamažu leistis į Vilnių. Jeigu jau ruošiama operacija, ji tikrai turėjo prasidėti anksčiau. Kyla ir daugiau klausimų. Kada apie operaciją informuotas A.Lukašenka? O gal jis joje nuo pat pradžių?
Kitas klausimas, ne vien man kylantis: koks Rusijos vaidmuo? Manau, kad Baltarusijos KGB dėl šios operacijos nesitarė su savo kolegomis Maskvoje.
O jei tai būtų dariusi, spėju, kad Kremlius būtų įtikinamai pataręs nesudaryti papildomų problemų artėjant JAV ir Rusijos prezidentų susitikimui. Kol kas Kremlius į įvykį reaguoja santūriai. Kritikos strėlės A.Lukašenkos adresu skrieja iš Rusijos žiniasklaidos. Klausiama to paties: ar tikrai R.Pratasevičiaus parsigabenimas vertas tokio didelio triukšmo ir, svarbiausia, milžiniškų nuostolių pačiai Baltarusijai?
Esminis klausimas: o kas toliau? Galbūt didėjant Vakarų spaudimui Baltarusija gali pakeisti savo taktiką, mažinti kaltinimus, pasitenkinti filmuotais „nuoširdžiais prisipažinimais“.
Susitikę V.Putinas ir A.Lukašenka tikriausiai sutars laikytis versijos: grėsmė buvo, tarnybos elgėsi teisingai, operacija vyko ne dėl R.Pratasevičiaus, bet dėl keleivių saugumo, o sulaikytasis jau sutinka „bendradarbiauti“.
Tuo pat metu A.Lukašenkai bus aiškiai pasakyta, kad kitų draugų, išskyrus Maskvą, jis neturi.
Esą gana svajoti apie daugiavektorinę politiką, o prasidėjus rimtoms Vakarų ekonominėms sankcijoms laikas Rusijos ir Baltarusijos vestuvėms. Dabar dar tik sužadėtuvės.
O ar Vakarai turi kitą išeitį, kaip nestumti Baltarusijos į Rusijos glėbį, nežinau.
