Paskutinė daug nuo sūnaus kentėjusios panevėžietės mokytojos kelionė – į kapus

Pernai ji mūsų laikraščiui papasakojo savo nelaimingo gyvenimo istoriją. Nesisekė jai sutikti gero vyro, nesisekė ir su trečiuoju sūnumi – išaugęs jis virto baisių priklausomybių auka, o savo motinai – ir visu monstru. Dabar ji negyva, o sūnaus rankos – krauju nudažytos.

Nusikaltimo vietą apžiūrėję pareigūnai išvyko po kelių valandų. <br>D.Krasausko nuotr.
Nusikaltimo vietą apžiūrėję pareigūnai išvyko po kelių valandų. <br>D.Krasausko nuotr.
Motinos nužudymu įtariamas panevėžietis suimtas 3 mėnesiams.<br>V.Bieliūno/jp.lt nuotr.
Motinos nužudymu įtariamas panevėžietis suimtas 3 mėnesiams.<br>V.Bieliūno/jp.lt nuotr.
Motinos nužudymu įtariamas panevėžietis suimtas 3 mėnesiams.<br>V.Bieliūno/jp.lt nuotr.
Motinos nužudymu įtariamas panevėžietis suimtas 3 mėnesiams.<br>V.Bieliūno/jp.lt nuotr.
Motinos nužudymu įtariamas panevėžietis suimtas 3 mėnesiams.<br>V.Bieliūno/jp.lt nuotr.
Motinos nužudymu įtariamas panevėžietis suimtas 3 mėnesiams.<br>V.Bieliūno/jp.lt nuotr.
Motinos nužudymu įtariamas panevėžietis suimtas 3 mėnesiams.<br>V.Bieliūno/jp.lt nuotr.
Motinos nužudymu įtariamas panevėžietis suimtas 3 mėnesiams.<br>V.Bieliūno/jp.lt nuotr.
Motinos nužudymu įtariamas panevėžietis suimtas 3 mėnesiams.<br>V.Bieliūno/jp.lt nuotr.
Motinos nužudymu įtariamas panevėžietis suimtas 3 mėnesiams.<br>V.Bieliūno/jp.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Darius Krasauskas, „Panevėžio kraštas“, www.panskliautas.lt

May 30, 2021, 9:53 PM, atnaujinta May 31, 2021, 9:09 AM

Visąlaik turėjo vilties

Kai prieš metus išspausdinome vienos labai kenčiančios moters išpažintį, kirbėjo mintis, kad viskas gali labai blogai baigtis. Sūnaus agresija tik stiprėjo, jo išpuoliai buvo vis labiau neprognozuojami.

Betgi pati kankinė neprileido tokios minties ir viską darė, kad tik ištrauktų sūnų iš alkoholizmo, narkotikų liūno. Tuo metu jau net buvo nušvitusi viltis – netikėtai sutiktas kunigas tarsi ir buvo radęs kelią į jaunuolio širdį, tarsi ir tas buvo ėmęs keistis į gera.

Bet trečiadienio rytą smogusi žinia, kad Panevėžyje nužudyta pedagogė, o žudikas – jos sūnus, nepaliko abejonių – vis dėlto tai ji, ta buvusi savo sūnaus kankinė, mūsų surašytos išpažinties autorė...

Pasitiko kruvinomis rankomis

Moteris buvo nužudyta ten, kur ji pastaruoju metu nuomojamame bute gyveno – Respublikos gatvės daugiabučiame. Jai buvo 64 metai.

Žmogžudyste įtariamam jos sūnui – 27 metai.

Kaip pranešama, jis pats paskambino tarnyboms ir prisipažino nužudęs motiną.

Atskubėję patruliai rado be gyvybės ženklų gulinčią peiliu subadytą moterį ir jos sūnų. Jaunas vyras juos pasitiko kruvinomis rankomis.

Netrukus bute pareigūnai rado ir nusikaltimo įrankį – peilį.

Žmogžudystės vietą pareigūnai apžiūrinėjo kelias valandas. Paskui lavonas buvo išneštas. Jį tirs teismo medicinos ekspertai.

Teistas net ir užsienyje

Kaip nurodė Panevėžio policijos atstovė Rasa Galkauskienė, sulaikytas įtariamasis buvo blaivus.

Jam buvo pareikštas įtarimas dėl savo motinos žmogžudystės. Kitą dieną Panevėžio apylinkės teismas leido įtariamąjį suimti 3 mėnesiams.

Policijos atstovės žiniomis, jaunas vyras teistas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės nėra gavęs, tik baudų.

Prieš 5 metus mūsų šalyje vyras sulaukė bausmės už turto sunaikinimą, o paskui buvo teistas ir už vairavimą esant girtam.

Girdėjo bumbtelėjimą

Tragedija sukrėtė namo gyventojus.

Tiesiai po butu, kuriame įvykdyta žmogžudystė, gyvenantis vyras teigė tąryt girdėjęs keistą bumbtelėjimą. Iš pradžių jis dar pagalvojęs, kad už sienos kaimyniniame bute vėl šokinėja vaikai, nes diena anksčiau jie ten dūko.

„Bet šįsyk garsas buvo kitoks nei tada“, – patikino vyras.

Maždaug po 10–15 minučių į jo duris pasibeldė policininkai ir ėmė klausinėti, ar negirdėjo kokio triukšmo. Pasakė, kad girdėjo.

Vyro teigimu, dabar jau tragedija paženklintame bute gyveno vieniša moteris, o sūnus tik ateidavo jos aplankyti. Nieko apie jį pasakyti negalėjo, nes su juo netekę bendrauti.

Moteris dirbusi pedagoge. Kolegos žinojo, kaip jai buvę sunku susitvarkyti su savo sūnumi.

Apie prieš 5 metus Vilties gatvėje kilusį gaisrą esame rašę. Jį motinos namuose buvo sukėlęs sūnus.

Į namus parskubėjusi šeimininkė rado ugnies suniokotą butą ir dirbančius gaisrininkus.

Tąkart policijai pareiškimą parašiusi nukentėjėlė nurodė, kad į butą sūnus pateko išlaužęs duris. Tuomet jis ir sukėlė gaisrą.

Pernai publikuota moters istorija, Gailutės Kudirkienės, 2020 m. liepos 4 d.

Motinos gyvenimą griauna sūnaus demonai

Po siaubingų sūnaus išpuolių panevėžietė narstė po kaulelį visą savo gyvenimą, ieškodama momento, kaip, kur ir kada vaiką auklėdama padarė klaidų, kad šis virto monstru: sudegino namus ir taikėsi užmušti ją, savo motiną. Atsakymų nedavė nei psichologai, nei psichiatrai, tik pagalbos ranką netikėtai ištiesė mažo miestelio kunigas.

Grįžo jau nebe toks

To, ką teko patirti, panevėžietė Lidija (vardai pakeisti) nelinkėtų nė vienai motinai. Begalinai mylėtas jaunėlis sūnus Mantas ją paliko be namų, be jokio per visą gyvenimą užgyvento turto ir vos per plauką neatėmė gyvybės.

Šešiasdešimtmetei moteriai gyvenimą teko pradėti nuo nulio, nuo šaukšto ir šakutės.

Sūnaus poelgių priežastis – alkoholis ir narkotikai.

Tie pražūtingi kvaišalai vaikiną taip greitai įtraukė į asmenybės susinaikinimo liūną, kad namiškiai nė nespėjo susivokti, kas vyksta.

Prieš 4 metus vieną mūsų miesto gimnaziją baigusią savo atžalą moteris išlydėjo studijuoti į Londoną. Tada ji nė juodžiausiame sapne neįsivaizdavo, koks jos mandagus, paklusnus ir inteligentiškas berniukas grįš iš ten.

O grįžo svaigalų ir kvaišalų vergas, traumuotas dvasiškai ir fiziškai.

Namie prasidėjo pragaras, apsvaigęs vaikinas siautėjo, elgėsi neprognozuojamai, naikino daiktus. Vieną kartą ėmė ir padegė butą.

Tiesiai iš teismo salės jis buvo išvežtas priverstiniam gydymui nuo priklausomybių. Tąkart realios bausmės negavo, nes motina jam atleido.

Užuot pasitaisęs, jis grįžo ir bandė nužudyti motiną – suspardė ją taip, kad ši vos išgyveno. Po pusmečio gydymosi galvos traumų pasekmes jaučia iki šiol.

Sūnus buvo nuteistas lygtinai ir vėl išvežtas priverstiniam gydymui.

Nei psichologai, nei psichiatrai, tik kunigas

„Ko tik nesigriebiau gelbėdamasi! Net ėmiau studijuoti kvantinę fiziką, kad tik liktų mažiau laiko galvoti“, – pasakoja moteris.

Labiausiai kankino mintys: kur klaida? Kas daryta ne taip, kad sūnus nuėjo klystkeliais? Ką daryti dabar, kaip jį sugrąžinti į normalų gyvenimą?

Atsakymų ieškojo ir pas psichologus, ir pas psichiatrus. Šie tyrė, ar vaikinui nepasimaišė protas. Jokios psichinės ligos nenustatė.

Didžiulius sukrėtimus išgyvenusi moteris dabar dažną savaitgalį vyksta į vieno mažo miestelio bažnyčią. Prieš pusmetį netikėtai užsimezgęs ryšys su tenykščiu klebonu jai suteikė viltį, kad gyvenimas nors iš dalies gali grįžti į vėžes.

Dvasininkas rado kelią į jos paklydėlio sūnaus širdį. Visą karantino laikotarpį jiedu susirašinėjo elektroniniais laiškais, vėliau susitiko ir gyvai.

Vaikinui pokalbiai su kunigu padarė didžiulę įtaką. Jis susirado darbą Vokietijoje, vieno mažo miestelio medienos fabrike.

„Prieš porą savaičių jį išlydėjau. Sakėsi, kad po ilgo laiko jaučiasi lyg ant sparnų, išklausytas ir suprastas“, – kunigo poveikiu sūnui džiaugėsi panevėžietė.

Buvo sėkminga ir ryški

„Mano gyvenimas vargu ar kam įdomus, geriau parašykit apie mus iš juodumos ištraukusį kunigą“, – siūlo Lidija.

Bet vis tiktai ji sutinka papasakoti skausmingų išgyvenimų istoriją. Pokalbiui pakviečia į vieno kambario nuomojamą būstą. Anksčiau tokioje mažoje erdvėje jai gyventi niekada netekę.

Sėdim balkone. Ant stalelio vazonėlis su braškių kelmu, uogos jau sirpsta. Kitam vazone pomidoras.

„Net ūkio prasimaniau“, – šypteli ji.

Lidiją pažinojau iš anksčiau. Buvo sėkminga ir ryški moteris. Dirbo vadovaujantį darbą, daug kuo domėjosi, turėjo įvairių talentų.

Šeiminiu gyvenimu nesiskundė, nors buvo dvejos vestuvės ir dvejos skyrybos. Praktiškai viena užaugino tris sūnus.

„Sūnums buvo 4 ir 8 metai, kai vyrą „trenkė žaibas“ – taip įsimylėjo, kad neberūpėjo nei tėvai,

nei vaikai, viską metė ir išėjo

pas kitą“, – kalbą pradedam nuo pirmos šeimos griūties.

Ne pas kokią jauniklę, o beveik žmonos vienmetę.

Nusikalto mintimis

Skyrybos Lidijai buvo didžiulis stresas. Santuokoje buvo išgyvenę tik 8 metus, bet draugavo nuo mokyklos suolo, vidurinėje 4 metus vaikščiojo susikibę už rankų, dar 5 metai universitetinės draugystės...

„Pirmą kartą gyvenime jo pavyzdžiu pamačiau, kas yra meilė, kai dėl kito žmogaus galima visko atsisakyti. Aš pati niekada nebuvau tiek įsimylėjusi, kad padaryčiau ką nors beprotiško“, – sako ji.

Vyras nereagavo ir į teisėjo pagraudenimą, kad žmoną ir sūnus keičia į moterį, kurią pažįsta vos porą mėnesių.

„Norėjau nusižudyti ir nužudyti vaikus. Buvo žiema. Naktį sėdėjau koridoriuje ant grindų, vyras dar buvo namie, bet ką tik pasakęs, kad išeina. Mes nebereikalingi. Kurpiau planą, kaip nuo aukščiausio miesto tilto, kuriuo mane nešė per vestuves, pirma numesiu vaikus, paskui pati nušoksiu“, – pirmą kartą gyvenime apie tai svetimam pasakoja Lidija.

Laimė, auštant galva prašviesėjo ir pačiai pasidarė baisu nuo anų minčių, pati išgyveno, kad mintyse prieš sūnus ranką pakėlė.

Kai sūnus jau buvo paauglys, kartą pasakė, jog sapnavo klaikų košmarą – juos su broliu kažkas numetė nuo tilto.

„Vaiko sapnas mane supurtė. Dabar žinau, kad ne tik veiksmas, bet ir blogos mintys yra nuodėmė. Mistika, bet niekas nedingsta, išlenda kažkokiais mums nesuprantamais būdais ir pavidalais“, – sako ji.

Nepakentė girto vapėjimo

Širdgėlą dėl sudužusios šeimos nuslopino kasdienybė. Lidija pakeitė darbą, plušo dar intensyviau, nuolat vyko į komandiruotes, per 10 metų išmaišė kone visą pasaulį.

Tik po kelerių metų pasidavė vienam atkakliam gerbėjui. Jis buvo pirmojo vyro priešingybė. Anas šaltas intelektualas, o šitas labai šiltas, lengvai bendraujantis, atrodė jautrus, iš karto rado kalbą su jos sūnumis. Pastarasis dalykas ją ir papirko.

Vėl vestuvės, kūdikis.

„Susidarė įspūdis, kad grįžo pradingę namai“, – prisimena ką jautusi.

Pagausėjusi šeima iš trijų kambarių buto išsikraustė į gerokai erdvesnį. Visad gerai uždirbusi Lidija naująjį būstą įsirenginėjo originaliai, pirko tik kokybiškus daiktus.

„Iš pradžių gyvenom gerai, o paskui prasidėjo tyliadieniai. Nes vyras gerdavo“, – pasakoja moteris.

Ne, sutuoktinis juodai negėrė, tik po darbo, savaitgaliais. Ne iki žemės graibymo, tik porą ar ketvertą butelių alaus. Agresyvus nebuvo, rankos nekėlė.

Bet Lidija tiesiog fiziškai nepakentė išgėrusių. Juolab kad josios žmogus apgirtęs tapdavo įkyrus, šnekėdavo visokius niekus. Kuo labiau girto, tuo kvailos šnekos intensyvėjo, prasidėdavo pavydo priepuoliai, neadekvatūs priekaištai. Vapėdavo, esą žinąs, ką ji veikia, kai jis būna komandiruotėse.

Teko rinktis: butelis ar vaikas?

Pati užaugusi inteligentiškoje šeimoje, kur niekas negirtavo ir vulgarių kalbų nevarinėjo, Lidija nebegalėjo pakęsti tokio gyvenimo. Iškėlė sąlygą: arba blaivumas, arba skyrybos.

Vyras neturėjo jėgų gyventi be butelio. Išsiskyrė. Bendram sūnui buvo tik ketveri.

Porą metų pagyvenę atskirai jie vėl bandė susieiti, bet po bendru stogu ištvėrė tik metus.

„Jis man sakė: neklausyk, ką girtas šneku. Bet kaip neklausysi? Negaliu“, – sako moteris.

Antrosios skyrybos jai nebuvo skaudžios. Jautė pyktį, kad žmogus renkasi ne vaiką, o alkoholį.

Pirmam vyrui vaikai visiškai nerūpėjo, materialiai paremdavo, tačiau sakydavo, kad su jais bendraus kai tie užaugs, užtat antrasis savo sūnumi labai rūpinosi, nuolat lankė. Nors išsikraustė gyventi į kitą miestą, dažnai atvykdavo, Lidija su vaiku irgi nuvažiuodavo pas buvusį sutuoktinį.

„Mažąjį ir broliai labai mylėjo, buvo tokia kompanija: studentas, moksleivis ir darželinukas, vieningi kaip kumštis“, – prisimena.

Augdamas Mantas rūpesčių nekėlė, darželyje buvo labai komunikabilus vaikas, su visais viskuo lengvai dalinosi.

Ženklų, kad klimpsta į svaigalus, nematė

Kaip vaikai reagavo į skyrybas?

„Laikiausi pozicijos apie tėvą visai nekalbėt. Vėliau Mantas paklausė, kodėl niekad nesakiau, dėl ko išsiskyrėm. Tada pasakiau, kad alkoholį iškeitė į vaiką, daug neaiškinau, ką ten vaikui pasakosi“, – sako moteris.

Dabar ji svarsto, kad gal reikėjo apie tėvą kalbėti, gal berniukui jo labai trūko?

Moteris bando atsekti momentą, kada jaunėlis pradėjo „slysti“.

Gal tuomet, kai gimnazijoje mokytojai Mantą ėmė lyginti su broliais? Anie buvę žvaigždės, per vienus metus baigė dvi klases, dalyvaudavo olimpiadose, o mažėlis gabumais neišsiskyrė.

„Gal reikėjo eiti pas pedagogus ir sakyti, kad vaikų lyginti nevalia, bet negi mokytojus mokysiu? Perėjom į kitą mokyklą“, – įvykius dėlioja ji.

Gydomas reabilitaciniame centre Mantas psichologui yra sakęs, kad išgėrinėti pradėjo nuo 14 metų. Lidiją tai labai nustebino. Esą ženklų, kad sūnus klimpsta į svaigalų liūną nebuvę.

Kad paauglys išgėrinėtų namie, ji nepastebėjo, neužuosdavo. Tačiau buvo atvejis, kai draugai jį parvedė iš kiemo svyrinėjantį. Kitą kartą kaimynė pasiskundė, kad kai Lidija buvo komandiruotėje, bute vyko triukšminga diskoteka.

„Esu klaususi, kur gerdavo, atsakė, kad parke ant suoliuko. Ne ką stipraus, tik alkoholinius kokteilius. Klausiau, ar rūkė žolę. Sakė, kad bandė, o ką nors kitokio gauti nebuvę kur“, – pasakoja pašnekovė.

Rūkė ir kalbėjo su savimi

Po gimnazijos Mantas įstojo į vieną Londono universitetą.

Grįžo po dviejų kursų ir nebeišvažiavo.

„Prieš Londoną neįžiūrėjau jokių grėsmių, o grįžo smarkiai pasikeitęs“, – kalba panevėžietė.

Sunku nupasakoti tuos pasikeitimus, tarsi tebebuvo tas pats mandagus, padoriai besielgiantis jaunuolis, bet jautėsi ir kažkas svetimo, nebeatpažįstamo.

„Matau, rūko balkone, keistai šypsosi ir kalba su savimi“, – vieną iš pokyčių nupasakoja ji.

Vaikinas ėmė ir išgėrinėti, bet išgėręs elgėsi ramiai, užsidarydavo savo kambaryje, ir viskas.

Lidijai kilo įtarimas, kad sūnus galbūt vartoja narkotikus. Paklausė. Bet jis, kaip įprasta, nieko motinai neatsakė.

Kartą buvo išgėręs, užsimetė naktį eiti pas draugą, motina bandė neleisti, tai šoko per balkoną ir susilaužė koją.

„Ėmiau nerimauti, toks elgesys juk neadekvatus“, – sako ji.

Sūnus kasdien darėsi vis keistesnis ir grėsmingesnis. Kartą grįžusiai iš darbo motinai kaimynai pasakė, kad vaikinas ką tik pro langą išmetė kompiuterį.

„Klausiu, kas tau yra. Jis tyli. Jis savęs neanalizuoja“, – kalba pašnekovė.

Už traumą gavo kompensaciją

Gyvenant ir mokantis Londone Mantui buvo nutikusi bėda. Jis buvo įsidarbinęs restorane, nešė taukų puodą, paslydo ir apsiliejo įkaitintais riebalais. Savaitę ligoninėje gulėjo be sąmonės.

Lidija apie tai sužinojo tik tada, kai sūnus pasveiko. Vyresnieji broliai nelaimę nuo motinos slėpė.

Darbdaviai Mantui išmokėjo nemažą piniginę kompensaciją.

„Jis už tuos pinigus pagerino mūsų buitį: nupirko didelį televizorių, naujausią kompiuterį, sofą, kitokių buities prietaisų“, – pasakoja motina.

Paskui visus tuos daiktus sulaužė ir sudaužė.

Sūnus iš pradžių agresiją liejo tik daiktams, prieš motiną rankos nekėlė, bet toks siautėjimas baugino. Lidija ne kartą naktimis klaidžiojo miesto gatvėmis, nes bijojo būti namie.

„Klausiu, kas yra, ką nori pasakyti? Atsakymo nėra. Kai jis gėrė, jaučiausi nesaugiai“, – prisimena ji.

Pirmiausiai padegė dovanas

Moteris matė, kad sūnaus būklė eina baisyn, bet nežinojo, ką daryti.

Jis buvo įsidarbinęs šešiose vietose, bet visur netiko. Pas motiną gyveno su visu išlaikymu, dar vis prašydavo pinigų rūkalams. Lidija duodavo. Nemažai. Spėja, gal užtekdavo ir svaigalams.

Artėjo Kalėdos, panevėžietė pirko dovanas anūkams, ruošėsi važiuoti pas vyresniuosius sūnus, kurie su šeimomis gyveno Kaune.

Namai papuošti, dovanos sudėtos ant fotelio, paskutinė darbo diena...

Grįždama namo pamatė žiojinčius bestiklius juodus langus, ugniagesiai vyniojo žarnas. Gaisras buvo ką tik užgesintas, įvykio vietą apžiūrinėjo pareigūnai.

Jie jau buvo apklausę kaimynus. Paaiškėjo, kad buvo mačiusių, kaip Mantas į butą įėjo su degaus skysčio talpyklomis, o paskui iš jo išbėgo.

Atsirado tik kitą dieną. Jį suėmė, išvežė į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Pareigūnai klausė, ar norėjęs padegti mamą? Sakęs, kad ne, kad prieš šliūkšteldamas degaus skysčio ant dovanomis nukrauto fotelio prieš tai įsitikino, kad motinos nėra namie. Ugnis pasiglemžė viską, sudegė didžiulė biblioteka.

Teismą padegėjas nustebino paaiškinimu, kodėl taip padarė?

Esą tuose namuose buvęs nelaimingas, čia jam nesisekė. Pirmiausiai padegė fotelį su dovanomis, nes jos jį erzino.

„Aš jam atleidau, kad tik jo nebaustų, nereikalavau jokio žalos atlyginimo, pasakiau, kad neturiu jokių pretenzijų“, – su ašarom akyse pasakoja moteris.

Bijojo, kad užmuš ir nežinos ką padaręs

Turtas buvo apdraustas, bet Lidija negavo nė cento, nes padegėjas – šeimos narys.

Po teismo Mantą išvežė į narkologinį dispanserį priverstinai gydyti.

Likusi kaip stovi, be daiktų ir lėšų, Lidija kelis mėnesius pagyveno pas draugę, o vėliau išsinuomojo butą.

Po gydymosi sūnus iš karto išvyko į Olandiją. Sakė ten dirbsiąs, tačiau nedirbo, greit pargrįžo.

„Neturėjo kur dėtis, pagailėjau, priėmiau į nuomojamą butą“, – pasakoja, kaip su sūnumi, kurio jau bijojo, vėl atsidūrė po vienu stogu.

Atrodė, kad baisybės pasimirš, Mantas elgėsi normaliai, buvo kuklus ir mandagus, ėmė lankyti vairavimo kursus, norėjo gauti tolimųjų reisų vairuotojo teises.

„O kokie velniai viduje gyveno, niekas nežinojo“, – atsidūsta pasakotoja.

Dieną prieš egzaminus jis paryčiais grįžo girtas, Lidija buvo ką tik atsikėlusi, dar su pižama, šlapia galva.

„Klausiu, kur buvai? Matau, kad agresyvus. Pirmą kartą prieš mane, o ne prieš daiktus. Kažką neaiškiai rėkauja, keikiasi, liepia eiti į balkoną, sako, kad mane išmes. Nespėjau sureaguoti, nebuvo laiko bėgti, čiupo už plaukų ir tėškė į sieną, parkritusią ėmė žiauriai spardyti“, – siaubo akimirkas prisimena ji.

Lidija tikina, kad skausmo nejautė. Gal iš didelio streso.

„Galvoje sukosi tik viena mintis: Dieve, Dieve, gaila vaiko, užmuš ir nežinos, ką padarė“, – sako moteris.

Iš pradžių, kol turėjo jėgų, dar šaukė: „Mantai, ką darai?“

Jokios reakcijos, ją daužė ne sūnus, o į žvėrį pavirtęs monstras.

Viena kraujo dėmė

Smurtautojas užduso, stabtelėjo atsikvėpti ir nusprendė auką išmesti per balkoną. Užgaišo laiko, kol atitraukė užuolaidas, atidarė duris.

Lidija nušliaužė prie durų, šiaip ne taip nuropojo laiptais ir, šaltu metu basa atsidūrusi gatvėje, ėmė šauktis žmonių pagalbos. Praeiviai iškvietė policiją ir greitąją.

Leisgyvė, krauju plūstanti moteris buvo nuvežta į ligoninę.

„Draugė manęs nepažino, lūpa buvo iškritusi gabalais, veidas – viena kraujo dėmė, galvos kiaušas sulaužytas“, – sako ji.

Pusmetis gydymosi sulopė tik kūno, bet ne sielos žaizdas. Išėjusi iš ligoninės bijojo grįžti į tą patį butą, bijojo likti viena, dar kurį laiką pagyveno draugės šeimoje.

Dabar ji nuomojasi butą visai kitoje miesto dalyje.

Sūnus buvo teisiamas. Jis tvirtino, kad visiškai nieko neprisimena. Gavo lygtinę bausmę, nes laikoma, kad nusikalto pirmą kartą, mat už sudegintą butą byla nebuvo iškelta, juk motina jam atleido.

„Teisme jis atsiprašo. Bet tai negyvas tekstas, nenuoširdžiai“, – mano moteris.

Iš teismo salės Mantą vėl išvežė priverstiniam gydymui į priklausomybių centrą Molėtuose. Sostinės psichiatrai savaitę palaikė ir paleido.

Iš vienos bėdos išlipa, į kitą įpuola

Pasibaigus gydymo kursui Mantas apsistojo sostinėje, įsidarbino taksistu.

Prieš pat karantiną jis girtas padarė avariją ir vėl atsidūrė Molėtų priklausomybių centre.

Lidija jo nelankė.

„Aš jo bijau. Buvau pas jį nuvažiavusi į Vilnių, bendravome per atstumą, bijojau eiti artyn, bijojau prie sūnaus prisiliesti, jį apkabinti“, – sako ji. Moteris mano, jog toji baimė yra traumos pasekmės.

Motina nuolat skambino jį gydantiems medikams, teiravosi apie paciento sveikatą. Psichologai jai užsiminė, kad Mantas bandė nusižudyti.

Kaip tik tą naktį panevėžietė pašoko iš miegų išgirdusi aiškų sūnaus šūksnį: „Mama.“

Tada Lidija ryžosi paskambinti sūnui. Kalbant telefonu jis atrodęs normalus.

Panevėžietė linkusi manyti, kad jos sūnaus elgesiui įtaką daro ne tik priklausomybė nuo kvaišalų ir alkoholio, bet ir liga.

Psichiatrai jai sakę, kad galbūt taip reiškiasi viena iš autizmo formų. Esą taip gali būti, kad iki tam tikro amžiaus žmogaus elgesys problemų nekelia, bet pamažu ima ryškėti simptomai.

Tą patvirtintų vis didėjantis Manto uždarumas ir nenoras su niekuo bendrauti.

Ir džiaugiasi, ir nerimauja

Kiekvienas sūnaus išpuolis ar neatsakingas elgesys ant motinos pečių gula ir finansine našta.

Sakoma, kad priklausomybių centrai yra nemokami, tačiau artimieji už gydymą kas mėnesį turi pakloti po 300 eurų kaip labdarą. Jei nemokės, nelaimėlio ten niekas nelaikys.

„Dar kartą jį priimti bijau. Jei nemokėsiu už gyvenimą centre, jis atsidurs po tiltu. Kai kas man pataria taip ir palikti, bet tai juk mano vaikas“, – sako.

Į Manto pažintį su mažo miestelio klebonu Lidija deda daug vilčių.

Dvasininkas paklydėlį sugebėjo teigiamai paveikti, paskatinti keltis ir pradėti gyvenimą nuo balto lapo.

„Jo būsena dabar išties tokia, lyg pradėtų gyvenimą iš naujo“, – džiaugiasi motina. Bet ir nerimauja.

Mat išlydėdama į Vokietiją paklausė, ar jis supranta, jog negali gerti, nes alkoholio aptemdytu protu pridaro baisybių, kurių vėliau nė neatsimena.

Sūnaus atsakymas buvęs keistas: „O kaip kiti išgeria – ir nieko, ir gyvena.“

„Nežinau, ar šitas pagerėjimas ilgam. O gal tik laiko klausimas, kada atsitiks kažkas panašaus į ankstesnius atvejus. Dabar tenoriu vieno – kad jis dirbtų“, – likimui atsiduoda moteris.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.