Teisingu Strasbūro teismo sprendimu pasidžiaugs ir tolerantiški katalikai, prie kurių priskiriu ir save. Žinoma, EŽTT – ne religijas tirianti institucija, ji tiesiog atkreipė dėmesį į Seime vykusio svarstymo pobūdį. Šis teismas paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, nes „Romuvos“ prašymą nagrinėjo neobjektyviai.
Strasbūro teismo sprendime sakoma: „Teismas nustatė, kad valstybės (Lietuvos. – aut.) institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pagrindimo, kodėl besikreipusi bendrija buvo traktuojama kitaip nei kitos religinės bendrijos, buvusios panašioje situacijoje... Seimo nariai neliko neutralūs ir nešališki taikydami reguliavimo galias.“
Visiška tiesa, gerai prisimenu svarstymą ir tas kalbas. Neminint pavardžių, šviesiai tiesiai sakant, tai buvo kerštas tuomečiam Seimo nariui R.Karbauskiui, nesugyvenusiam su opozicija ir dar artimam senovės baltų religijos išpažinėjams. Kas tuos „debatus“ girdėjo, tik taip ir galėjo Seimo sprendimą suprasti. Galbūt todėl toks greitas (nuo skundo pateikimo 2019 m. rugpjūčio mėn.) EŽTT atsakymas.
Po to jau nebegalioja ir dešimties metų terminas pakartotiniam prašymui pateikti. „Romuva“ tai galės padaryti po trijų mėnesių. Tikriausiai pasvarstys, ko galima tikėtis iš dabartinio Seimo. Nors Perkūno misija yra griaudėti ir žaibus svaidyti, romuviečiams derėtų savo kalbose to vengti ir kantriai, apdairiai teisiniu būdu siekti tikslo.
Griaudėjimo ir žaibų buvo tikimasi iš prezidento metinio pranešimo, bet G.Nausėda ramiai ir korektiškai įvardijo dabartinę Lietuvos politinę ir ekonominę situaciją. Toks ir turi būti šis pranešimas. Neišgirdau jame nei populizmo, nei pažadų „penkmečio planą įvykdyti per trejus metus“, kitaip sakant, gerovės valstybę sukurti kitą pavasarį.
Europarlamentaro A.Kubiliaus įspūdžiu, metinis pranešimas užsimirš jau po trijų dienų. Buvusios prezidentės D.Grybauskaitės 15 minučių metinės ataskaitos užsimiršdavo jau po trijų valandų. Apžvalgininkai sunkiai sugalvodavo, ką komentuoti.
Įdomu, kad G.Nausėdos tekstuose nėra nė vieno žodžio apie kovą su korupcija ar oligarchais, o tai mirgėdavo D.Grybauskaitės kalbose, nors nė vienas oligarchas per 10 metų nebuvo įvardytas.
Kai kurie apžvalgininkai pasigedo tiek tekstuose, tiek, matyt, ir veikloje G.Nausėdos, kaip prezidento, lyderystės, tačiau nesupratau kokios. Kokia ta nacionalinio masto problema ar jų grupė, kur būtinai reikia prezidento rankos?
Tiek dabartiniame, tiek visuose buvusiuose pranešimuose piktinamasi arba apgailestaujama dėl socialinės atskirties. Bet ji bus minima ir toliau, nes socialinė atskirtis neatsiejama nuo laisvosios rinkos modelio. Tik atstumas tarp atskirties kraštinių nevienodas.
Daugiau vilties išnarplioti susipainiojusį švietimo sistemos problemų kamuolį. Artėjame prie bendro partijų susitarimo. G.Nausėda, turintis diplomatinių gabumų, galėtų palengvinti padėti paskutinį tašką.
Sveikatos apsaugos sistemoje prezidentas gali tik padėkoti medikams už pasiaukojamą darbą kovojant su pandemija. Tai ir padarė.
Griežta prezidento pozicija dėl nusižengusių teisėjų. Bet kitokią sunku ir įsivaizduoti.
O štai dėl nebaigtos statyti pasienio tvoros su Baltarusija prezidentas galėtų pasistengti greičiau, negu planuojama, sutelkti reikiamus išteklius ir apie sėkmę pranešti kitų metų metiniame pranešime.
Noriu atkreipti prezidento dėmesį į vieną blogą tradiciją: daug aukštos kvalifikacijos specialistų, ypač teisėsaugos sistemoje, specialiosiose tarnybose, dėl įvairių priežasčių, dažnai ir dėl politinių, atsiduria gatvėje. O jei tarp jų yra dirbusių su valstybės paslaptimis, tai potenciali žala ir valstybei. Prezidentūra galėtų inicijuoti specialistų išsaugojimo ir panaudojimo sistemos sukūrimą.
Du trečdalius pranešimo užima vidaus politika, ir nesunku suprasti kodėl. Tai diskusijos, kas turi važiuoti į EVT, tiesioginis atspindys. Ji, ne vien mano manymu, jau žalinga Lietuvai, bet ją pradėjo ne Prezidentūra.
Ją reikia kuo skubiau baigti ir palikti taip, kaip yra. Kai konservatoriai turės savo remiamą prezidentą, jau kitą dieną galės perduoti važiavimą premjerui.
Prieš aptariant prezidento lyderystę užsienio politikoje siūlau padaryti eksperimentą – pranešimo išvakarėse mintyse pasirašyti apie tai tekstą. Garantuoju, kad jis, gal ne tais pačiais žodžiais, visiškai sutaps su metiniu pranešimu.
Tekste bus keturi Lietuvos kaimynai – du geri, du blogi. Su vienu geru kaimynu padėtis kartais komplikuota, bet tai laikina. O štai dėl blogų pozicija aiškesnė nei aiški ir nekintama, kol jie savo noru ar sankcijų būdu nepasikeis. O kadangi nepasikeis, tai tas pats tekstas kartosis metai iš metų.
Todėl užsienio politika nedaug vietos užėmė D.Grybauskaitės pranešimuose, negausiai teksto šia tema ir dabartiniame.
Kai kas papriekaištavo, kad prezidentas per mažai pasakė apie dabartinį lukašenkinį Baltarusijos režimą.
Manau, pasakyta gana aiškiai. Dešimt sakinių papildomai esmės nepakeis. O štai kas už teksto, jau atskira problema.
Taip, sankcijos reikalingos, bet kaip padaryti, kad jos nepakenktų ir mums, jau kitoks galvosūkis.
