Tikriausiai todėl, kad pas mus yra gamykla ir esame bandymų poligonas. Šis produktas [kaitinamasis tabakas] pas mus atsirado 2017 metai, kitur nuo 2019-2020 metų“.
Užgauloka išvada, ar ne? Vos tik pabandome įsivaizduoti esą normalūs ir bent kiek civilizuoti, valdžia primena, kad visgi esame tik bandomieji triušiai.
Šiuose viceministrės sakiniuose visu gražumu grėsmingai atgimė senoji lietuviškojo mentaliteto bėda – valdžia viską žino ir supranta geriausiai, todėl gali nurodyti, kaip mums, varguoliams gyventi, ar ką kaip vartoti.
Tik štai dar viena bėda – ar išties ta valdžia žino, ką šneka, ir ar ji žino, kaip ten yra iš tikrųjų?
„Lietuva – šlamšto bandymų poligonas“ – tema sena ir talpi. Kiekvienas lietuvių mokinukas jau nuo seno žinojo ir tebežino, kad visas pasaulis (ypač kaimynai) nekenčia Lietuvos ir tik ir terezga kėslus, kaip jai pakenkti. Nuo FIBA skiriamų mums pernelyg stiprių ir neparankių varžovų atrankos grupėse iki „Eurovizijos“ sąmokslų neprileisti lietuvių prie pergalės – mūsų bijo, mūsų nemyli, mums kenkia!
Nuo devėtų drabužių labdaros iki nenoro Lietuvoje atidaryti „Starbucks“ kavinių tinklą – niekas nelaiko Lietuvos civilizuota šalimi, grūda mums visokį brudą ir skendusius automobilius. O ką jau kalbėti apie mūsų parduotuvėse parduodamą kavą ar jogurtus – kiekviena bobutė žino, kad Vakaruose analogiškų gaminių kokybė yra kitokia ir visais atvejais – geresnė. Nes mes, lietuviai esame verti tik to, kas prasta, pigu ir normalių pasaulio žmonių nebenaudojama.
Tiesą sakant, būtina pripažinti, kad „poligonu“ išties šiek tiek esame – tik, kaip tyčia, savų biurokratų kuriamų ir vykdomų eksperimentų. Nuo seniai pamiršto „Laimutės laiko“ (buvo toks bandymas priderinti Lietuvos laiką prie Briuselyje esančio – kainavo tas dabartinės europarlamentarės Lamutės Andrikienės „bandymas“ mums, mokesčių mokėtojams nei daug, nei mažai – apie 15 milijonų litų, ir dar tais laikais, kai tas pats Briuselis tokių eksperimentų net neapmokėdavo!) iki šviesforų „žaliųjų rodyklių“ dingimo bei atsiradimo.
Gal čia yra puiki proga prisiminti ir „eksperimentus“ Lietuvos futbole, nors, žinia, ta tema jau seniai įgrįsusi ir banali. Kai kurie tie „eksperimentai“ sėkmingi, kai kurie tyliai numiršta, bet, kaip sakoma premjerės I.Šimonytės mėgiamoje knygoje, „žmogus ne kiaulė – viską suės“.
Tačiau ne viskas taip jau ir gūdu. Juk tokių „eksperimentų“ dėka Lietuvoje turime bene greičiausią internetą pasaulyje, naftos ir SGD terminalus, visiškai naujų ir dar nenaudotų „Porsche“ automobilių saloną, ir naujausius „iPhone“ modelius. Ir Holivudo blokbasteriai mūsų kino teatruose pasirodo be jokio pavėlavimo!
Taigi, gal ir nėra blogai būti tuo „bandymų poligonu“? Ypač didžiųjų korporacijų strateginių planų dalimi, kurios, žinia, baigiasi ne vien investicijomis, bet ir dar vienu įrodymu, kad Lietuva daugeliu atvejų yra flagmanas, į kurį gausybei šalių belieka tik lygiuotis.
Ir „Starbucks“ ar kitų tarptautinių kavinių tinklų trūkumas Lietuvoje – ne požymis, kad čia gyvena vieni ubagai, kurie negali įpirkti „geros kavos“, o būtent žmonės, kurie sugebėjo patys užpildyti rinką nuosavais kokybiškų kavinių tinklais (pats esu matęs „Starbucks“ korporacijos tyrimą apie Lietuvos kavinių rinką, kuri buvo įvertinta kaip visiškai „brandi“, „sureguliuota“ ir „pasiekusi aukščiausios kokybės standartus“, t.y., nepaliekanti vietos jokiam arogantiškam teikumuisi „ateiti“).
O ir tai, kad kaitinamojo tabako gaminiai pasirodė Lietuvoje pora ar keleriais metais anksčiau už kitas rinkas, tik rodo aukštesnį mūsų vartotojų sąmoningumo ir perkamosios galios lygį – ir, beje, pirmosios rinkos pasaulyje, kuriose tie gaminiai atsirado buvo Japonija bei Italija, kurių turbūt niekaip „durnių poligonais“ nepavadinsi...
Ir mūsų viceministrei derėtų žinoti, kad nors išties Lietuvoje turime rūkalų gamyklą, tačiau joje nebuvo, nėra ir greičiausiai net nebus pagamintas joks kaitinamojo tabako produktas. O naujų produktų atsiradimą mūsų rinkoje lemia ne klastingųjų korporacijų vadovų sprendimas pasirinkti kokią nors šalį dėl to, kad joje „gyvena vieni durniai, kuriems bet kas sueis“ (joks ne iš mokesčių mokėtojų gaunantis atlyginimą sprendimų priėmėjas nerizikuos vadovautis tokia absurdiška nuostata), bet atvirkščiai, rinkos branda ir galimybės.
Taip, buvo laikai, kai Lietuvoje nebuvo prekiaujama brangiais elektriniais dantų šepetėliais ar net įmantriais erotiniais žaisliukais – investicijos į tokių produktų rinkodarą ir logistiką neatsvėrė galimų pajamų ar pelno – tačiau, deja, tie laikai jau praeityje. Buvo kadaise Lietuvoje metas, kai netgi buvo pristabdyta „McDonald‘s“ restoranų plėtra (o ir užtruko kitų greitojo maisto restoranų tinklų pasirodymas), o ir sumuštinių bei kavos pasiūla degalinėse neįsisiūbavo iš karto.
Mat, prieš daugelį metų pasirodė, kad lietuviai nemėgo ir nepripažino maisto, valgomo rankomis, o ir neturėjome įpročio gerti kavą eidami ar vairuodami. Ačiū kebabams! – tai jie pakeitė mūsų vartojimo įpročius ir sukūrė tinkamas sąlygas ne tik naujų verslų, bet ir naujos kultūros atsiradimui Lietuvoje. Ir parodė, kad naujų produktų atsradimą ar išnykimą sąlygoja gausybė veiksnių, kurių dauguma, beje, gali tik kelti pasididžiavimą Lietuvos makro- ir mikro-ekonominių kriterijų vertinimu.
Tokių kaip logistikos infrastruktūros efektyvumas, naujų modernių pardavimo vietų atsiradimo dinamika (kas jau kas, bet Lietuva tikrai gali pasidžiaugti ypatingai sparčia NT plėtra), ir, bene, svarbiausia, vietinių žmonių perkamoji galia bei atvirumas naujovėms.
„Atvirumas naujovėms!“ – štai kas visada baugino agrarinį baudžiauninko protą, nuo pat viduramžių besipriešinantį bet kokioms „naujovėms“. Patys pamenate vieną mūsų užsienio reikalų ministrą, paranojiškai besipriešinantį beviziam įvažiavimui į JAV, kuris neišvengiamai turėjo pasibaigti tuo, kad „visi išvažiuos“ (nors logika tarsi diktavo, kad, jei jau esi valdžia, tai padaryk ką nors, kad tie tavo kvaili ir nelojalūs tautiečiai NENORĖTŲ iš tos Lietuvos važiuoti).
Patys girdite aimanas dėl 5G ryšio, dėl vakcinų, dėl laisvo judėjimo ir visų kitų naujų reiškinių Lietuvos padangėje, kurią nedorėliai iš Vakarų vis stengėsi užtemdyti, o mes negailėjome jėgų ją atšviesnti, tiesą, dažniausiai ir pasinaudodami tomis pačiomis tarsi kryžiuočių atneštomis „naujovėmis“.
Todėl gal jau būtų laikas baigti švaistytis ne tik kad beprasmiškomis, bet ir melagingomis frazėmis. Ne XIX amžius, ir ne valdžia nusprendžia, ką lietuviui dėti į burną, su kuo miegoti, ar balsuoti už Sakartvelo, Latvijos ir Ukrainos atlikėjus „Eurovizijoje“ – visa tai mes padarome savo laisva valia. Kaip bet kuri laisva rinka. Kaip bet kuri laisva valstybė.
