Anot premjerės, „Atminties kelias“ yra liūdesio kelias, o Holokausto tragedija – labai skausmingas suvokimas, kad neapykanta kitam, kitokiam nei tu, gali tapti tarsi ugnikalnio lava, šluojančia viską, kas tik pasitaiko kelyje.
„Holokaustas – ne tik žydų tautos tragedija, bet ir siaubinga nelaimė, kuri nuskurdino ir apiplėšė visą žmoniją. Aukų statistika nėra tik skaičiai – tai žmonės, kurie svajojo, mylėjo ir buvo mylimi, kūrė ir turėjo savo misiją pasaulyje. Tai ne vien pilkas atminties akmenėlis. Ant to, kurį aš laikau – Saros Zusmanovič vardas. Tai daug akmenėlių su čia gyvenusių žmonių vardais. Istorija mus moko, kad neapykanta kaupiasi po truputį, tai nėra vienadienis procesas.
Dažnai pradžioje pykčio apraiškos neatrodo reikšmingos, net gali kelti juoką, vėliau verčia atsiriboti, kol galiausiai išauga ir pradeda gąsdinti, tampa galingos, žiaurios ir jau sunkiai sustabdomos. Todėl labai svarbu pastebėti net menkiausius neapykantos, žiaurumo daigus ir nepasiduoti abejingumui, nepristigti ryžto ir priešintis žmogiškumo erozijai. Kiekvienas mūsų esame atsakingas, kad tai, kas čia įvyko prieš 80 metų, nepasikartotų. Mes prisimename ir turime padaryti viską, kad tai daugiau niekada neįvyktų“, – sakė I. Šimonytė.
Premjerė už rūpinimąsi atjautos, supratimo ugdymu ir neapykantos tirpdymą padėkojo visiems Tolerancijos centrų darbuotojams, taip pat šio renginio ir kitų šiais metais numatomų renginių Holokausto aukoms atminti organizatoriams.
I. Šimonytė paragino eiti „Atminties keliu“ bei vesti kitus ir išreiškė viltį, kad visų pastangomis nepakantumas neapykantai padės išvengti tokių tragedijų.
