Taip verčia klausti partijos gretose iš naujo užvirusios aistros R.Karbauskiui toliau dorojantis su maištininkais.
Situacija gali dar labiau paaštrėti rudeniop, jei buvęs premjeras S.Skvernelis pagaliau trenks partijos Seimo frakcijos durimis ir paliks valstiečių ratus.
Praėjusią savaitę valstiečiai iš partijos gretų pašalino buvusį vieną savo lyderių T.Tomiliną. Toks sprendimas priimtas įtikinama partijos valdybos narių balsų dauguma, pasipriešinus vos keliems.
Balsavimas parodė, kad R.Karbauskis su jo šalininkais dar kontroliuoja padėtį partijoje. Tai, be abejo, suvokia ir patys maištininkai, remiantys T.Tomiliną, tarp kurių svarbiausi – eurokomisaras V.Sinkevičius ir S.Skvernelis.
Eurokomisaras, įvardijantis save galimu pretendentu į partijos lyderius, kurio R.Karbauskis bene labiausiai bijo, teigia, kad jis pats neturės jokių šansų tol, kol dabartinis vedlys nenuspręs pasitraukti. Tad jam ir kitiems telieka teatrališkai žadėti partijai pražūtį, jei ji toliau radikalės ir liks R.Karbauskio įkaitė.
Tuo metu R.Karbauskis atvirai rodo jiems duris ir, žinoma, kerta atgal. Jo nurodymu partijos etikos sargai net surinko į vieną pluoštą tuos visus viešus T.Tomilino pareiškimus.
Tiesa, R.Karbauskio kaltinimai T.Tomilinui socialiniame tinkle „Facebook“ iliustruojami penkerių metų senumo viešais S.Skvernelio pareiškimais, kodėl jis į Seimo rinkimus eina su valstiečiais.
Tuomet būsimasis premjeras skelbė, kad svarbiausias motyvas – jam pasirodė priimtiniausios valstiečių vertybės. Taip R.Karbauskis atvirai pasityčiojo iš ekspremjero. Taigi esą kailį verčia ne partija, o S.Skvernelis.
Šiuos šokius ir žaidimus Naisių teatro politinėje arenoje stebinčiai visuomenei kyla ne vienas klausimas.
Sakykime, kodėl tie demokratijos šaukliai valstiečių gretose taip šokinėja, jeigu patys mato, kad R.Karbauskiui paklūsta kone absoliuti dauguma partijos eilinių? Ir kodėl demokratija partijoje ar jos „radikalėjimu“ taip susirūpinta tik dabar? Juk iš tiesų valstiečiai iš esmės nepasikeitė nei savo vertybėmis, nei valdymo pobūdžiu.
Galbūt maištininkams demokratijos pradėjo trūkti po to, kai ir partija prarado valdžią, ir jie patys – postus ir įtaką.
Kita vertus, kodėl R.Karbauskis taip nuožmiai baudžia maištininkus ir saugosi galimos konkurencijos net specialiai keisdamas sąjungos įstatus, numatant juose mažiausiai ketverių metų partinį stažą kandidatui į vadovus?
Juk V.Sinkevičius, kuris mano, kad tai pritaikyta būtent jam, turinčiam šiek tiek daugiau nei trejų metų stažą, R.Karbauskiui dar mažiau pavojingas konkurentas negu S.Skvernelis.
Matyt, valstiečių vedlys, kaip ir kiekvienas autoritaras, negali pakęsti nė mažiausios konkurencijos, ypač dabar, kai būtina kuo labiau sutelkti partiją, be to, nebereikia vaizduoti nuomonių įvairovės ar „nepartinės partijos visiems“, kaip per 2016 m. rinkimus.
Vis dėlto R.Karbauskis greičiausiai jaučia, kad ne už kalnų metas, kai jo pozicijos partijoje vis viena gali pašlyti, taigi geriau nelaukti, kol konkurentai sulauks to momento.
Bene svarbiausias klausimas – ar teisūs R.Karbauskio oponentai, pranašaujantys, kad į radikalią dešinę vienvaldiškai vairuojama partija keliauja į pražūtį?
Kol kas tai teorinės pranašystės, nes dabartinė partijos padėtis liudija R.Karbauskio naudai.
Valstiečiams, regis, pavyksta įsitvirtinti vadinamosios centro kairės bei opozicijos jėgos pagrindinėse pozicijose ir daugelio rinkėjų akyse pateikti save kaip rimčiausią alternatyvą ne tik dabartinei valdžiai – ir bet kokiam „blogiui“ ar „grėsmėms“.
Pandemija, migrantų krizė ir su tuo susiję vertybiniai bei ideologiniai konfliktai – itin derlinga dirva taip elgtis, todėl R.Karbauskis, vis labiau pabrėždamas partijos visuomet išpažintas „tradicines vertybes“, pragmatine prasme, ko gero, elgiasi teisingai.
Valstiečių vedlys siekia stiprinti šį efektą mėgindamas tapti pagrindiniu prezidento G.Nausėdos, irgi žvairuojančio į liberalią valdžią, sąjungininku. Šios trajektorijos naudai byloja ir apklausos – ne tik iškėlusios valstiečius į partijų lyderius, bet ir liudijančios, kad dauguma visuomenės yra ir dar ilgai bus konservatyvesnė už dabartinius konservatorius.
Žinoma, tokia R.Karbauskio strategija turi ir rizikos veiksnių. Pagrindinis jų – ar valstiečių lemtingai nepakirs tolesnė vedlio kova su V.Sinkevičiumi ir skyrybos su S.Skverneliu.
Jei po R.Karbauskio perrinkimo pirmininku S.Skvernelis su bendražygiais eitų savo keliu, o prie jo prisidėję V.Sinkevičius, T.Tomilinas ir kiti kurtų „tikrųjų valstiečių“ partiją ar judėjimą, jis būtų tiesiogiai nutaikytas pirmiausia į valstiečius.
Negana to, ideologiniame ir politiniame lauke, į kurį veda partiją R.Karbauskis, pamažu aštrėja konkurencija. Tiesa, tie konkurentai, tokie kaip vadinamojo šeimos maršo veikėjai ar Regionų partija persivadinę „socialdarbiečiai“, kol kas yra gana silpni.
Bet lyderystės problema valstiečių gretose turėtų aštrėti. Juk partija vėl liktų be ryškesnių veidų, kurie ir nulėmė jos skrydį iš politikos nuošalės į viršūnes.
