Dzūkai jau juokauja, kad, jei neteisėti migrantai iš Baltarusijos išmindžios jų grybingas vietas, gali prasidėti „partizaninis“ karas.
Druskininkų pasienio užkardos patalpos ir jų prieigos jau ketvirtą savaitę virtę neteisėtų migrantų prieglobsčiu. Apie penkiasdešimt viengungių prieš dienas buvo išvežta į Rūdninkus. Liko šeimos, moterys ir motinos su vaikais. Iš viso apie 230 žmonių.
„Jų visų tikslas buvo ne Lietuva, o – Vokietija, Prancūzija, Olandija, Belgija. Kai kurie migrantai guodėsi, kad tose Vakarų Europos šalyse jau gyvena jų artimieji ar giminaičiai, todėl jie, esą norėjo juos susirasti. Tik nedidelė dalis migrantų nusiteikę prašyti prieglobsčio Lietuvoje“, – galima informacija, bendraudamas su naujienų portalas lrytas.lt dalijosi užkardos vadas Andrius Beloručkinas.
– Ar pavyks migrantams pasiekti savo artimuosius Vakarų Europoje?
– Nemanau. Jei pavyks, jie bus grąžinti į savo gimtąsias šalis, o jei – ne, Lietuvai teks juos priimti ir integruoti į šalies gyvenimą.
– Kai užkarda virto neteisėtų migrantų prieglobsčio centru, neabejotinai, jums stinga laiko tiesioginiam darbui.
– Taip. Kasdien, pirmiausia, privalau pasirūpinti, kad jiems būtų atliktas COVID-19 testavimas, kad vieni būtų pervežti į kitas vietas, o likusieji pas mus būtų laiku pamaitinti ar sprendžiamos vis naujos ir naujos su jais susijusios problemos.
Todėl šiuo metu esu ir socialinis darbuotojas, ir diplomatas, ir užkardos vadas. Bet ir aš, ir mano kolegos jau esame nežmoniškai pervargę.
Jei kiek reikalų srautai aprimsta, pavyksta pamiegoti, jei – ne, būna ir taip, kad telefono iš rankų nepaleidžiu ir visą naktį. Džiaugiuosi, jei pavyksta sugrįžti namo.
Būna taip, kad tie kolegos, kurių pamaina yra dvylikos valandų, ir darbo išeina tik po šešiolikos-aštuoniolikos valandų.
– Ar tikėjotės, kad kada nors jus ištiks darbe tokie išbandymai?
– Esame dalyvavę įvairiose pratybose, bet, turėčiau prisipažinti, kad nesitikėjau, kada nors mokymuose patirtus dalykus taikyti realiame gyvenime.
– Pamiškėje, Margionių apylinkėse, matėme keturis jaunus vyrus. Ar jie mišku nuo pasienio su Baltarusija atėjo patys, ar juos kažkas iš ten palydėjo?
– Visaip būna. Dalį migrantų vedliai atveža iki pasienio, dalis – atvažiuoja savarankiškai ir, įsijungę mobiliuose telefonuose navigaciją, jau ateina į Lietuvą.
Vieni žino, kad bus sulaikyti. Kiti – nenori būti sulaikomi, nes, kaip jau sakiau, jų kelionės tikslas – ne Lietuva.
– Yra tekę matyti, kad migrantai turi pakankamai gerus mobiliuosius telefonus. Vadinasi, jie nėra – galo su galu nesuduriantys žmonės?
– Jų mobilieji telefonai – iš tikrųjų neblogi, tik mes esame priversti juos atimti. Per tas keturias savaites taip pat pavyko išsiaiškinti, kad į Baltarusiją jie atskrenda ne tuščiomis kišenėmis. Jie per agentūras perka turistines keliones į Minską. Ten pagyvena kelias dienas viešbučiuose. Lankosi prekybos centruose, restoranuose. Po to taksi arba, tam tikrų žmonių padedami, važiuoja link Lietuvos. Likus maždaug penkiems kilometrams iki sienos, jie paleidžiami.
Atvežti pas mus arba į kitas vietas laukia migrantų prašytojų apklausos. Joms labai stinga žmonių, todėl viskas užtrunka. Stabdo reikalus ir tai, kad daugelis migrantų neturi asmens dokumentų. Jie juos tyčia sunaikina – pasienyje suplėšo, užkasa, degina. Kartais nespėja sunaikinti, bet į Minską tikrai atskrenda visi su asmens dokumentais.
– Kokių nelegalių migrantų šiuo metu daugiau – vadinamųjų prieglobstininkų ar valstybinės sienos pažeidėjų, kuriems grėstų atsakomybė?
– Kol kas – beveik visi prieglobstininkai. Mūsų užkardoje didžioji dalis migrantų iš pradžių buvo afrikiečiai, bet dabar – nemažai irakiečių.
– Ar daug nelegalių migrantų jūsų užkardoje užsikrėtusių COVID-19?
– Nepasakyčiau. Štai, šie du, sėdintys ant suoliuko – užsikrėtę. Iki rugpjūčio 1 d. visus infekuotus vežėme į Ambromiškes. Dabar jau ten jie nebepriimami.
– Bet gi tie, sėdintys ant suoliuko, gali užkrėsti užkardos darbuotojus?
– Galėtų. Todėl juos ir prižiūri sargybinis. Kur gi juos dėti? Neturim kur.
– Gal žinot, kokia situacija pasienyje su Baltarusija po to, kai vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė išleido įsakymą nelegalius migrantus grąžinti atgal, iš kur jie atėjo?
– Jie greičiausiai apie tą įsakymą jau sužinojo, nes šiomis dienomis jų srautai apmažėjo. Tačiau nuo pasienio su Lietuva nesitraukia. Mato, kad mūsų pareigūnai prie sienos budi, bet guli žolėse, miega, laukia. Nežinia, ką jie galvoja? Gal tikisi, kad pareigūnai kada nors pasitrauks?
– Ar tiesiama spygliuota užtvara migrantų neišgąsdino pasienyje?
– Ne visas Lietuvos pasienis su Baltarusija – smėlėti takeliai, tačiau migrantų niekas negąsdina. Net ta aštriais spygliais užtvara. Jie šoka per ją. Užmeta drabužius ir bando perlipti, pralįsti. Yra atėjusių apsidraskiusių, į skutelius drabužius susiplėšiusių, bet susižalojusių dar nebuvo. Tiesa, ta spygliuota tvora kai kuriuos privertė ir sugrįžti atgal.
Kiek žinau, numatyta, tą spygliuotą tvorą statyti kur kas aukštesnę. Tuomet jau būtų tikrai sunkiau ją įveikti.
– Negi, Lietuvą pasiekę neteisėti migrantai tikisi, kad jiems pavyks kokiais nors būdais vis dėlto ištrūkti iš Lietuvos į išsvajotąją Vakarų Europą?
– Dalis jų jau norėtų sugrįžti namo, o kiti tiki, kad sulaukę apklausos, gaus laikiną prieglobstį Lietuvoje. Vienas migrantas man prisipažino norįs Lietuvoje dirbti elektriku, nes esą turįs šią specialybę. Kito kuprinėje aptikome pakankamai gerus futbolininko batelius. Jis tvirtino Afrikoje žaidęs futbolą ir tikisi galėsiąs žaisti Lietuvoje.
Su jais bendraudami juokavome, gal vis dėlto reikėjo tėvynėje eiti į darbo biržas, o ne į – Lietuvos pasienį važiuoti?
– Gal kažkas „dėl visa ko“ buvo ir ginklų į kuprines įsidėjęs?
– Ne, ginklų neradome. Aptikome žirklučių, nedidelių peiliukų. Vienas buvo kažkodėl prisikrovęs perdegusių automobilių žibintų lempučių. Matyt, planavo daužyti.
– Dėl ko pyksta migrantai?
– Pyksta, kad suvaržyta jų laisvė, kad atimami mobilieji telefonai, kad mes neišleidžiam jų į Vokietiją, kad Lietuva jiems nemoka dienpinigių, nepatinka maistas. Kai kurie net buvo išreiškę pageidavimą užsisakyti maisto iš restoranų, nes, matyt, turi tam pinigų. Mes pasistengėme, kad į užkardą atvažiuotų mobilioji parduotuvė ir jie galėtų nusipirkti pageidaujamų produktų.
Kai kurie kelias dienas badavo, bet po pokalbio su manimi apsigalvojo ir pradėjo vėl valgyti. Manyčiau, kad jie taip bando mūsų stiprumą bei kantrybę. Jei nusileistumėm, jie žengtų ir antrą, ir trečią žingsnį, ir dar – toliau.
Mes jų neskriaudžiam. Žinom, jų teises, bet ir nepataikaujam. Aiškinam, kokios buvimo Lietuvoje taisyklės ir kad privalu jų laikytis.
– Jau, neabejotinai, turite pakankamai informacijos apie tai, kas organizuoja neteisėtų migrantų srautus į Lietuvą. Ar jų vedliai – tik baltarusiai?
Didžioji dalis – baltarusiai, bet į tą tinklą yra įsipainiojusių visokių asmenų. Irakiečiai – labai komunikabilūs žmonės. Kai jų klausinėjome, iš kur gavo baltarusių, prisistatančių turistinių agentūrų atstovais, telefonų numerius, pasakodavo, kad – vieni per kitus.
– O kiek jūs dar pasiryžęs tokiomis sąlygomis dirbti užkardoje?
– Tiek, kiek reikės. Pasienyje dirbu jau dvidešimt ketverius metus ir iki pensijos tikrai nesiruošiu niekur kitur eiti dirbti.
