Kai 2015 metais Graikiją, Balkanų šalis užplūdo dešimtys tūkstančių migrantų iš Vidurinių Rytų, o Italiją, Ispaniją – daugiausia iš Šiaurės Afrikos, Europos Komisija siūlė visoms ES valstybėms pasidalyti šia našta, bet Rytų ir Vidurio Europa priešinosi kvotų sistemai. Vengrija ir Lenkija net išvis atsisakė priimti prieglobsčio prašytojus.
Pagal ES kvotas buvo numatyta paskirstyti apie 160 tūkst. migrantų, bet realiai išsiuntinėta tik apie 30 tūkstančių. Lietuvos valdžia, nors ir dvejodama ir sulaukdama smarkios kritikos, sutiko dalytis šia našta.
Mūsų šaliai teko 1105 migrantų kvota, vėliau ji buvo mažinama ir realiai buvo perkelti 254 asmenys. Jau po metų Lietuvoje jų liko mažiau nei ketvirtadalis, o dabar gyvena vos keliolika. Kitaip sakant, buvo didelės baimės akys, bet problemos – minimalios.
Šiuo metu padėtis visiškai kitokia – migrantai veržiasi į Lietuvą tiesiogiai, jų jau daug kartų daugiau nei prieš penkerius metus perkeltų ir ilgai pas mus neužsibuvusių asmenų.
Kai Lietuvai verktinai reikia tiek finansinės, tiek techninės, tiek politinės ES pagalbos, mūsų šalis sulaukė, tiesa, kitokio pobūdžio pagalbos prašymo iš Prancūzijos – jos vadovas E.Macronas atsiuntė laišką prezidentui G.Nausėdai, kuriuo prašoma mūsų šalies prisidėti prie prancūzų karinės operacijos Malyje.
Tai jau oficialus prašymas, o apie Prancūzijos pageidavimą, kad Lietuva atsiųstų savo specialiųjų pajėgų karių į prancūzų buriamą europiečių karinę grupę „Takuba“, žinoma jau kelis mėnesius.
Prancūzija birželį pranešė, kad savo karinę operaciją Malyje „Barkhane“ pakeis tarptautine misija. Prancūzai nesitraukia iš šios islamo džihadistų draskomos šalies, bet siekia karine našta daugiau dalytis su NATO sąjungininkais Europoje.
„Takuba“ specialiųjų operacijų grupę dabar sudaro apie 600 karių, joje, be prancūzų, dalyvauja 7 europinės NATO šalys, įskaitant Estiją. Nuo kitų metų ketina prisijungti Danija. Neseniai apie tai pranešė ir Norvegija.
Nesunku suprasti, kodėl E.Macronas nori plėsti tarptautinę karinę misiją buvusioje prancūzų kolonijoje Malyje: kitų metų balandį vyks šios šalies prezidento rinkimai, o birželį – parlamento.
Slogių prisiminimų apie smarkų, net vidaus konfliktą sukėlusį 1954-1962 metų Alžyro karą dar slegiamoje Prancūzijoje nėra populiaru siųsti savo karius į kovines misijas, ypač kai jos trunka metų metus. E.Macronui būtų politiškai naudinga rinkėjams pranešti, kad vis daugiau šalių prisiima kovos su džihadistais Malyje naštą.
Lietuva kol kas prancūzams neatsakė, ar jiems padės. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas palankiai įvertino jų prašymą, iš Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų taip pat buvo girdėti balsų, kad reikia prisijungti prie „Takuba“ misijos, bet G.Nausėda vis dar tyli.
Prezidentūra pranešė, jog dėl šios misijos bus šaukiama Valstybės gynimo taryba, ir dar pridūrė, kad Lietuvos indėlis į tarptautinį saugumą dalyvaujant karinėse misijose, atsižvelgiant į mūsų kariuomenės dydį, jau šiuo metu yra reikšmingas. Iš tiesų lietuviai dalyvauja Jungtinių Tautų taikos palaikymo operacijoje MINUSMA, mūsų karių yra Irake.
Tai turbūt rodo, kad G.Nausėda abejoja, kaip jam elgtis. Mat ir Lietuvoje yra nemažai žmonių, manančių, kad mums turėtų rūpėti tik savi reikalai ir niekur kištis nereikia, juolab į kažkur Afrikoje vykstančius karus. Taigi karių siuntimas į Malį gali būti nelabai populiarus, politikų reitingų nekeliantis ir prezidentui nepatrauklus sprendimas.
Neatmestina, kad įtakos turi ir prezidento užsienio politikos patarėjų trintis su Užsienio reikalų ministerijos vadovybe. Lietuvos užsienio politikai ypač pakenktų, jei tokie nesutarimai imtų badyti akis ir mūsų šalies sąjungininkams.
Vis dėlto vargu ar Lietuvai vertėtų atmesti Prancūzijos prašymą. Tai viena įtakingiausių ES valstybių, jos parama labai praverstų ir sprendžiant migrantų krizę, o sutinkant padėti prancūzams galima pagrįstai prašyti ir juos atsiliepti į Lietuvos poreikius.
Krašto apsaugos ministerija pritaria Lietuvos karių siuntimui į Malį. Kalbama, kad šalies specialiųjų operacijų pajėgose yra daugiau pageidaujančiųjų tarnauti užsienyje nei vietų tokiose misijose, todėl nieko versti vykti į Afriką neprireiks.
Beje, tarptautinėse misijose tarnaujantys kariai uždirba gerokai daugiau nei namuose, o į specialiųjų operacijų dalinius patenka nuotykius mėgstantys, sunkių išbandymų nebijantys asmenys.
Lietuvos specialiųjų operacijų kariai esą ne iš mandagumo giriami NATO generolų – teigiama, kad jie iš tiesų profesionalūs ir tai įrodė Afganistane. Ten per keliolika metų spėjo pabūti apie 5 tūkst. lietuvių karių, o žuvo tik vienas.
Be abejo, kiekviena gyvybė neįkainojama, bet karių profesionalumas leidžia tikėtis, kad ir Malyje pavyks išvengti aukų, o pats karinės misijos tikslas neturėtų kelti abejonių.
Juk Malyje nuo džihadistų ginami civiliai gyventojai, o šiuolaikiniame pasaulyje nevalia manyti, kad kažkur toli vykstančios žudynės – ne mūsų reikalas, nes žudikai gali pasibelsti ir į mūsų duris.
